Popiežiaus bendroji audiencija. „Kristus mus perves per mirties sutemas. Jis žino kelią“

Iškart po visų Šventųjų iškilmės, lapkričio 2-ąją minime Vėlines, mirusiųjų atminimo dieną. Apie šios dienos prasmę, apie mirtį ir amžino gyvenimo viltį kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI trečiadienio rytą vykusius bendrosios audiencijos katechezėje.

Nors mirties klausimas šiandienėje visuomenėje yra tapęs kone draudžiama tema ir dažnai netgi vengiama galvoti apie mirtį, ji liečia visus, akistaton su ja turi stoti kiekvienas žmogus. Tuo pačiu mirties slėpinys mus visus, kartais net nesąmoningai, skatina neprarasti vilties, ieškoti kad ir menkiausios paguodos, jog mirtimi ne viskas baigiasi.

Kodėl mes bijome mirties? Arba kodėl žmonija, ar bent didžioji jos dalis, niekada nesusitaikė su mintimi, kad mirtimi viskas baigiasi? Manau, - sakė Popiežius, - kad atsakymų į šiuos klausimus gali būti įvairių. Mes bijome mirties, nes bijome nebūties, niekio, tuštumos. Bijome žengti ten, kur nežinome kas mūsų laukia. Mes savaime maištaujame prieš nebūties perspektyvą, nenorime, kad staiga žlugtų visa ką gero ir gražaus gyvenime sukūrėme. Mes jaučiame, jog meilei būtinai reikia amžinybės, jog neįmanoma, kad staiga visi ryšiai nutrūktų ir pasidarytų beprasmiai. Mirties bijome taip pat ir dėl to, kad bijome teismo, kad bus staiga apnuoginti visi mūsų darbai, taip pat ir tie, dėl kurių mums gėda ir kuriuos visą gyvenimą bandėme nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir pašalinti iš savo sąžinės.

Šiandieninis pasaulis, bent iš šalies žiūrint, yra labai racionalus, - tęsė Popiežius katechezę. Įsiviešpatavo įsitikinimas, jog viskas turi būti pamatuojama naudojant fizinius kriterijus, kad netgi mirties klausimas turi būti keliamas ne tikėjimo, bet empirinių mokslų sferoje. Šitaip mes net nepajutome kad pakliuvome į tam tikrą spiritizmą, jog gyvenimą po mirties įsivaizduojame kaip dabartinio gyvenimo kopiją ir norime, kad jo buvimas būtų įrodytas ar netgi stengiamės užmegzti kontaktą su juo.

Brangieji, Visų Šventųjų iškilmė ir mirusiųjų tikinčiųjų minėjimas mums sako, jog tiktai tas, kuris su viltimi žvelgia į mirtį, ta pačia viltimi gali įprasminti ir gyvenimą. Jei mes žmogų suvokiame tik horizontalioje perspektyvoje, tik pagal tai ką galima pamatuoti empirinėmis priemonėmis, tuomet ir gyvenimas nustoja nemenkos dalies prasmingumo. Žmogui reikia amžinybės; jam bet kokia žemiška viltis yra pernelyg siaura ir ribota. Jei yra meilė, kurios nevaržo nei mirtis, nei jokios laiko ir erdvės ribos, tuomet įmanoma suvokti ir žmogaus slėpinį. Žmogaus slėpinį gali paaiškinti tik Dievo buvimas. Ir mes žinome, jog Dievas pasilenkė prie žmogaus, pasidarė jam artimas. Jis įžengė į mūsų gyvenimą ir mums sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,25-26).

Prisiminkime kas nutiko ant Kalvarijos kalno ir dar kartą įsiklausykime į žodžius, kuriuos Jėzus nuo kryžiaus tarė jo dešinėje nukryžiuotam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Prisiminkime Emauso mokinius, kurie atpažinę Jėzų, staiga nuskubėjo atgal į Jeruzalę skelbti žinios apie prisikėlimą. Mintyse vėl skamba Jėzaus žodžiai: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: Einu jums vietos paruošti!?“ (Jn 14,1-2). Dievas tikrai pasirodė ir tapo prieinamas. Jis „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16) ir ant kryžiaus paliudydamas didžiausią meilę Jis pasinėrė į mirties prarają, ją nugalėjo, prisikėlė ir mums visiems atkėlė amžinojo gyvenimo vartus. Kristus mus perves per mirties sutemas. Jis žino kelią, nes ir Jis pats juo ėjo.