Trisdešimtasis elinis sekmadienis

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. (Mt 22, 34-40)

BŪTI MYLIMAM

Jėzaus laikais egzistavo 613 įvairių įsakymų, kurių privalėjo laikytis pamaldus izraelitas. Iš dešimties įsakymų, kuriuos Dievas per Mozę davė tautai, išaugo įvairių paliepimų ir įsakymų raizgalynė, kuri, rabinų nuomone, tarsi tvora turėjo apsaugoti Įstatymo grynumą.

Tarp šių įsakymų buvo 365 draudimai, po vieną kiekvienai metų dienai, o likusieji – paliepimai, ir jų skaičius, kaip galvojo to meto mokslininkai, atitiko žmogaus kūno kaulų skaičių. Moterys privalėjo laikytis tiktai draudimų. Be abejo, paprasti žmonės nepajėgė prisiminti visų įsakymų ir suvokti nedidelių moralinių skirtumų, kurių reikėjo, taikant vieną ar kitą nuostatą, todėl fariziejai ir Rašto aiškintojai juos laikė beviltiškais nusidėjėliais.

Žmonės tikėjo, kad visi įsakymai juos pasiekė per Mozę, tačiau, kaip žinome, Jėzus ne kartą aiškiai atskyrė Dievo Įstatymą nuo žmonių tradicijos, akivaizdžiai prieštaraudamas to meto pamaldiesiems.

Kai kurie rabinai suvokė situacijos beviltiškumą ir laikydamiesi tolerancijos, stengėsi nustatyti tvarką ir būtiniausius įsakymus, kurie be išlygų yra privalomi, tačiau kiti, paskendę savo susikurtoje tradicijoje tvirtino, kad visi įsakymai vienodai svarbūs.

Panašus į juos buvo ir tas Įstatymo mokytojas, kuris kreipėsi į Jėzų anaiptol ne ieškodamas teisybės, o norėdamas pažeminti Mokytoją Jo sekėjų akyse.

Atsakydamas Jėzus pacitavo gražųjį izraelitų tikėjimo išpažinimą „Klausyk, Izraeli“, maldą, kurią kiekvienas žydas kalbėdavo ryte ir vakare.

Kas svarbiausia kiekvieno tikinčiojo gyvenime?

Mylėti Dievą visomis jėgomis, visa siela, visu protu…

Mylėti visomis jėgomis, reiškia: taip, kaip sugebi, kaip gali, kaip suvoki, kokios nuotaikos esi. Pernelyg dažnai tenka sutikti žmones, besiskundžiančius, kad jie nesugeba mylėti, kad jų širdis yra nejautri. Žinoma, gali atsitikti, kad patiriame gyvenimo smūgius ir neturime geros nuotaikos, tačiau Dievas kviečia mus meilei tokius, kokie esame, o ne tokius kokiais norėtume būti.

Įsakymą mylėti Dievą visa siela galėtume išsakyti kitais žodžiais: mylėti visu savo gyvenimu, paprastai, nepretenduojant į dvasines aukštumas, bet stengiantis matyti Dievą kiekviename darbe, kiekvienoje asmeninėje patirtyje, netgi tada, kai Dievas atrodo taip toli, netgi tada, kai tikėjimas atneša skausmą. Krikščionis yra tas, kuris stengiasi atrasti ramybę savo širdyje, mėgina rasti Dievą, kaip svarbiausią priežastį, sujungiančią visas jų patirtis. Liūdna, matyti krikščionis, prisimenančius Dievą tik tada, kai tam pajunta poreikį!

Mylėti Dievą visu protu, reiškia: rūpintis pagilinti savo žinias, gilintis į dieviškas paslaptis. Gaila, tačiau šiais laikais daug lengviau sutikti krikščionis, kurie porą dešimčių metų pašvenčia studijoms, kad galėtų gauti geresnį darbą ir tuo pačiu mano, kad tikėjimą galima suvesti vien tik į emocijas, drauge skųsdamiesi, kad neturi jokios vilties ateičiai.

Tačiau be šio įsakymo, liepiančio mylėti Dievą, yra dar vienas: leisti Dievui tave mylėti. Iš tikrųjų neįmanoma įsakyti mylėti, tačiau mes galime mylėti, nes suvokiame, jog esame mylimi, o mūsų meilė yra atsakymas mylimajam.

Kai kurie Biblijos tyrinėtojai Evangelijose pastebi tam tikrą evoliuciją, susijusią su šiuo įsakymu. Matas ir Morkus kalba apie du įsakymus, Lukas juos sujungia į vieną, o apaštalas Jonas jį perduoda Jėzaus žodžiais: „mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau!“

Jėzus prašo, kad mylėtume savo artimą taip, kaip save, o tai reiškia, kad turime mylėti save, tačiau tai neturi tapti savotišku šių laikų narcisizmu ar egoizmu. Mūsų meilė sau turi kilti iš giedro supratimo, kad esame Dievo mylimi ir skirti dideliems darbams. Mylėti save – tai pripažinti mums rodomą meilę ir suprasti, jog esame Dievo priimami be jokių sąlygų, kad savo ruožtu irgi mylėtume besąlygiškai.

Jėzaus laikais didysis rabinas Hilelis sakydavo, kad neturime daryti kitiems to, ko nenorime, kad kiti darytų mums. Šį posakį ir dabar mėgstame vartoti, tvirtindami, kad taip išsakome artimo meilės sąvoką, tačiau Jėzus išplečia šį įsakymą pozityviąja prasme: esame kviečiami padaryti bent ką nors gero kitų labui.

Mes kviečiami mylėti save ar kitus ne dėl to, kad jaučiame vieni kitiems simpatiją, bet todėl, kad esame kupini Dievo meilės. Mūsų meilė kitiems tokiu būdu tampa tarsi pertekliumi tos meilės, kuria mus apdovanoja Dievas.

Mons. Adolfas Grušas