Kardinolas Martini. Nepasiduoti skausmui. Yra ateitis už gyvenimo

Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinės skatina ne tik prisiminti ir minėti mirusius artimuosius, bet ir savęs paklausti apie mirtį, apie tai, kas už jos.

Savo skiltyje italų dienraščio „Corriere della Sera“ puslapiuose kardinolas Carlo Maria Martini cituoja mintis iš gautų laiškų.

Lucia Renghi rašo, kad jau septynerius metus kenčia nuo Parkinsono ligos, prie kurios prisideda ir kitos. Prieš metus jos vyras mirė nuo vėžio, o kartu, rodos, ir ji pati. Patyrė du savaiminius abortus, tad neturi vaikų. Visą gyvenimą dirbusi slauge žino, kas jos laukia. Todėl prašo Dievą greičiau atsiusti mirtį, nes nebenori gyventi, neberanda motyvo atsikelti ryte. Turi 72 metus ir nėra nė dienos, kada neabejotų Dievo buvimu, tačiau prisiverčia viltis ir tai vienintelė priežastis neatimti sau gyvenimo.

Silvia Denaj rašo apie žmogišką mirties baimę. Po mirties nebesama. Taip pat, kaip ir prieš gimimą. Ar pasimatysime, kaip kardinolas tvirtino kituose savo rašiniuose, su mylimaisiais? Tai galbūt tik metafora. Ar išvys artimuosius ir tie, kurie tuo netikėjo?

Daniele Perna kardinolui rašo, jog norėtų turėti tokią pat tikėjimo dovaną, tokį pat tikrumą dėl Dievo buvimo, kaip ir jis, deja, taip nėra. Vylėsi pajusti Dievą bent jau savo tėvo mirties metu. Tačiau šiam mirus ant jam rankų, mirties akivaizdoje juto tik nepaprastą vienišumą. Tuštumą, kuri, praėjus ketveriems metams, vis tokia pat aštri.

Sudėjau visus tris laiškus kartu, rašo kardinolas Martini, nes juose, nors skirtingose situacijose, kalbama apie panašius klausimus – apie mirties baimę ir troškimą mirti, apie tai, kas laukia po mirties ir apie mūsų silpną tikėjimą. Ypač apie mirtį: ji skausminga visiems. Tačiau būna ir taip, kad sunkiai paliestieji didelių skausmų klausia: kaip dar galėsiu taip kęsti? Geriau jau išeičiau! Nėra nuodėmė taip galvoti, tačiau turime būti atidūs, kad tai nenuvestų prie tikros savižudybės. Tačiau prašyti Dievo, kad greičiau mus pasiimtų pas save yra teisėtas prašymas. Vis tik turime pratintis atsiminti ir visa tai, kas gera. Lucia Renghi atveju galima įžvelgti daug gerų dalykų. Bet ji pati turi tai suprasti. Vyrui mirštant nuo vėžio tikrai jį prižiūrėjo su didele meile. Tą patį darė ir per ilgus slaugės darbo metus. Ir Parkinsono ligos esant paliestam yra įmanoma daryti mažus meilės darbus, kurie išplečia širdį ir pripildo ją vilties.

Ir priešingai, paliečiant mirties baimę, apie kurią kalba Silvia Delaj, lengvų pagalbos priemonių nėra, nepakanka prisiversti negalvoti apie tai. Nežinau geresnio metodo, rašo kardinolas Martini, už susitelkimą ties dabartimi. Taip galima aktualizuoti ir būdą, kuriuo Kristus įveikė mirtį, visas atsiduodamas Tėvui. Net neteisingoje ir žiaurioje mirtyje pasakė: “Į Tavo rankas, Tėve, atiduodu savo Dvasią“. Štai čia yra paslaptis. Jei nepasitikime Dievu kaip vaikai, leisdami jam pasirūpinti mūsų ateitimi, niekad nepasieksime pilno savęs išsižadėjimo, kuris yra tikėjimo pamatas.

Žinoma, išvysime tuos, kuriuos mylėjome. Taip pat ir tuos, kurie mylėjo, nors ir nepažino Jėzaus. Bet iš kur ateina toks paklusnus tikėjimas? Daniele Perna teisingai atsakė, kad tai dovana. Tačiau tai nereiškia, kad neturime daryti to, kas mūsų jėgoms, kad gautume šią dovaną. O kad mums brangaus asmens ilgas nebuvimas gimdo vienišumą, yra suprantama ir gerbtina. Dramatiškais mūsų gyvenimo momentais, mirus šeimos nariui ar draugui, tai nesunku pajusti. Nepadeda žiūrėjimas į velionį ir stengimasis užčiuopti kokį prisikėlimo ženklą. Sielai palikus kūną yra beviltiška bandyti jame įžvelgti naują gyvenimą.

Na, o komentuodamas Daniele žodžius, kad jis norėtų turėti tokį tikrumą Dievo egzistencija kaip jis, kardinolas, pats jau senas ir Parkinsono ligos pažymėtas žmogus, atsakė: „turiu pasakyti, kad labai jaučiu savo tikėjimo trapumą ir pavojų jį prarasti. Todėl daug meldžiuosi Viešpačiui ir jam patikiu savo gyvenimą, savo mirtį ir visus tuos, kurie eina mirtin su menku pasitikėjimu Dievo galybe“. (rk)