Lapkritis tiesiog alsuoja amžinojo gyvenimo viltimi: jis prasideda Visų Šventųjų ir
amžinybėn išėjusiųjų paminėjimu, o baigiasi viltingu Išganytojo gimimo laukimu. Todėl
ir „Artumos“ autoriai mus kviečia gyventi veiklia viltimi. Nors šeimos, finansų, tikėjimo
bei kitų krizių akivaizdoje neviltis atrodo išties pamatuotas pasirinkimas, nepasiduokite
„nevilties melui“.
Jūs, žinoma, galite nesutikti su tokiu pasiūlymu, remdamiesi
ne tik svariais „kriziniais“ argumentais, vis trumpesnėmis ir niūresnėmis dienomis,
bet ir liaudies išmintimi, jog viltis kvailių motina. Tačiau net vaikai, šiame numeryje
klausinėjami apie viltį, atsako, kad „beviltiškų žmonių nėra“.
Kaip ir kaskart,
„Artuma“ – dorybių pusėje, todėl joje daugiau vilties nei nevilties. O argumentai
už viltį ne tik vaikiškai paprasti – kad „vilties prarasti negalima“, bet ir verčiantys
susimąstyti net didžiausią skeptiką. Juk krizė – tai virsmas, kartais atskleidžiantis
ne pačią gražiausią pasaulio pusę, ir, pavyzdžiui, Antanui Gailiui neatrodo, kad ją
išvysti taip jau blogai. Atvirkščiai, krizė – tai impulsas keistis, ir ji tikrai nėra
pabaiga – galutinė ir nekeičiama, kaip Konstitucinio Teismo sprendimai. Apie vieną
iš sprendimų, atrodytų, beviltiškai sumenkinusį santuoką ir šeimos perspektyvas, „Artumoje“
kalba teisininkai ir politikai. Jie yra veiklios ir pamatuotos vilties pavyzdys, apie
kurį kalba kun. Danielius Dikevičius, pasiremdamas Biblija, o Zita Vasiliauskaitė,
pasidalydama psichologės patirtimi.
Kai šiandienos visuomenės veikėjai ir
politikai, ne visuomet mums patrauklus pavyzdys, atrodo daug nuodėmingesni nei praeities
autoritetai, pateikiame Jums prieš 160 metų gimusio tautos patriarcho Jono Basanavičius
portretą. Jam vilties tikrai nestigo. Net ankstyva žmonos liga ir mirtis, prasta paties
sveikata netrukdė veikti ir siekti tikslo – Lietuvos Nepriklausomybės.
Lapkričio
„Artuma“ dar ir dar kartą siūlo viltį, kad būdami čia, žemėje, galime amžinybę nusipelnyti
ne tik darbais, pavyzdžiui, Vandos Ibianskos aprašyta savanorystė paliatyvios slaugos
ligoninėje, bet, kaip rašo Tomas Viluckas, ir „mūsų maldos už išėjusiuosius yra atsiliepimas
į gyvenimo didybę ir jo vilties šventimas“. O dėl sielos nemirtingumo, anot Vytautės
Maciukaitės, net nereikia viltis, nes tai – „sveiku protu pažini“ tiesa. Galų gale,
jei neturėtumėm vilties kasdien, ar gimdytumėm vaikus, kuriuos augindami ir auklėdami
neretai susiduriame su gana beviltiškomis situacijomis pradedant pratinimu pasiprašyti
į tualetą ir baigiant nesavanaudiško, savarankiško ir mylinčio žmogaus išugdymu. Tai
galime pasiekti tik mylėdami ir paskaitinėdami „Artumoje“ spausdinamus ugdymo meno
patarimus. Kasdienės vilties, kad visi gali keistis ir tobulėti, „Artuma“ nepraranda,
skatindama savo skaitytojus tapti geresniais tėvais, uošviais, anytomis ir šešurais:
į skaitytojų pasipiktinimus dėl spalio „Artumoje“ išspausdintų šmaikščių patarimų
šiame numeryje atsako juos parengusio Lietuvos šeimos centro direktorė Dalia Lukėnienė,
darsyk paskatindama visus pamažu, bet keistis.
Taigi nepraraskime vilties vienas
kito atžvilgiu, bet būtinai veiklios vilties. O jei viliatės, kad spausdinsime daugiau
jūsų mėgstamų straipsnių, atskleisime Jums rūpimą temą, tai parašykite mums, išsakydami
savo viltis. „Artuma“ visada turi viltį pamažu tobulėti.