Benedikto XVI kalba Asyžiuje. Prievarta nėra tikroji religijos prigimtis

Dvidešimt penkeri metai praėjo nuo tada, kai palaimintasis Jonas Paulius II pirmą kartą sušaukė pasaulio religijų atstovus Asyžiuje melstis už taiką. Pirmojo maldos už taiką susitikimo laikotarpiu didžioji grėsmė taikai kilo iš planetos padalijimo į du susipriešinusius blokus. Šio pasidalijimo simbolis buvo Berlyno siena, kertanti miestą per vidurį, dviejų pasaulių pasienis - pasveikinęs susitikimo dalyvius priminė Benediktas XVI ir pradėjo savo apmąstymą klausimu: kas pasikeitė nuo to laiko? Kokiame taške šiandien yra taikos reikalas?

1989-aisiais, praėjus trejiems metams po Asyžiaus susitikimo, siena buvo nugriauta be kraujo praliejimo. Staiga milžiniški arsenalai nebeteko prasmės. Jie prarado savo gąsdinančią galią. Tautų valia būti laisvomis buvo stipresnė už prievartos arsenalus. Tokio apsivertimo priežastys yra sudėtingos ir gali tilpti į paprastą formulę. Tačiau greta politinių ir ekonominių veiksnių gilesnė šio įvykio priežastis buvo dvasinio pobūdžio. Valia būti laisvais galiausiai buvo stipresnė už baimę prievartos, neturinčios jokio dvasinio pagrindo, akivaizdoje. Esame dėkingi už šią laisvės pergalę, kuri taip pat buvo taikos pergalė. Tam tikru būdu tai buvo ir laisvės tikėti pergalė. Todėl galime to laiko įvykius susieti su malda už taiką.

Tačiau kas įvyko vėliau? Deja, negalime sakyti, kad nuo to laiko vyravo taika ir laisvė. Nors galbūt nebėra visuotinio karo grėsmės, pasaulis kupinas nesantarvės. Ne tik todėl, kad vienur ar kitur vyksta karai, bet ir todėl, kad prievarta visada yra šalia kaip galimybė. Laisvė yra didelis gėris. Tačiau laisvės pasaulis didele dalimi pasirodė neturįs orientacijos ir daug kas laisvę klaidingai suvokė kaip laisvę prievartai. Nesantarvė įgyja naujus ir gąsdinančius pavidalus, todėl kova už taiką turi rūpėti mums visiems.

Kokie yra nauji nesantarvės ir prievartos veidai? Benedikto XVI požiūriu, galima įvardinti du naujus prievartos tipus, priešingus savo motyvacijomis, pasireiškiančius įvairiais būdais.

Pirmiausia – tai terorizmas, kuris vietoj didelio karo rengia tikslingas atakas, nutaikytas į svarbius priešininko taškus, skirtas naikinimui, visai neatsižvelgiant į nekaltus žmones, kurie tų atakų metu žiauriai užmušami ar sužalojami. Jų organizatorių akimis didelė žala priešui pateisina kiekvieną žiaurumo formą. Ignoruojamos visos prievartos ribos, kurioms bendrai pritarta tarptautinėje teisėje.

Žinome, kad dažnai terorizmas yra motyvuotas religiškai, - sakė popiežius, - ir kad būtent religinius motyvus negailestingo žiaurumo pateisinimui naudoja tie, kurie manosi atitinkantys teisės reikalavimus dėl jų siekiamo tariamo „gėrio“. Čia religija netarnauja taikai, tačiau prievartos pateisinimui.

Religijos kritika nuo Apšvietos laikotarpio nuolatos tvirtino, jog religija yra prievartos priežastis ir skatino priešiškumą religijoms. Tai, kad religija galėjo motyvuoti prievartai, turi giliai jaudinti visus religingus žmones. Subtiliau, bet taip pat negailestingai religija yra prievartos priežastimi ir tais atvejais, kai ją vykdo vienos religijos gynėjai prieš kitos išpažinėjus. Tačiau 1986 metais Asyžiuje religijų atstovai panoro garsiai tarti – tai nėra tikroji religijos prigimtis. Priešingai, yra jos iškraipymas, kuris prisideda prie jos žlugimo. Čia ir tarpreliginio dialogo vieta.

Kaip krikščionis, - kalbėjo Benediktas XVI, - norėčiau pasakyti: taip, istorijoje vardan krikščioniško tikėjimo buvo naudota prievarta. Tai pripažįstame pilni gėdos. Tačiau yra visiškai aišku, kad tai buvo piktnaudžiavimas krikščionišku tikėjimu, prieštaraujant jo prigimčiai. Juk Dievas, kurį tiki krikščionys, yra visų Kūrėjas ir Tėvas, todėl visi asmenys yra broliai ir seserys. Visų turinčių atsakomybę už krikščionių tikėjimą užduotis yra tyrinti krikščionių religiją remiantis jos vidiniu branduoliu, kad ji iš tikro taptų Dievo taikos instrumentu pasaulyje. Teisingai išgyvenama orientacija į Dievą yra taikos jėga.

Kitas prievartos tipas yra visiškai priešingas – jis paremtas Dievo nebuvimu, jo neigimu ir iš to kylančiu žmogiškumo praradimu. Religijos priešai joje įžvelgia pirminį prievartos šaltinį žmonijos istorijoje ir todėl nori religijos išnykimo. Tačiau „ne“ Dievui sukūrė žiaurumą ir prievartą be ribų, įmanomus todėl, kad žmogus nebepripažino jokios normos ir jokio kito teisėjo, tik save patį. Koncentracijos stovyklų siaubai aiškiai parodo Dievo nebuvimo pasekmes.

Žmoguje, visuomenėje be Dievo tyliai ir pavojingai vyksta dvasinis pokytis. Pinigų ir galios garbinimas tampa „kontroreligija“, kuriai nebesvarbus žmogus, tik individuali nauda. Didieji iš to pelnosi, kiti suviliojami ir sugriaunami kūne ir sieloje, ypač jaunuoliai. Tokiu būdu prievarta tampa normaliu dalyku. O ten kur prievarta yra normali – sugriaunama taika, o jos trūkstant žmogus griauna save patį.

Greta religijos ir antireligijos yra dar viena orientacija – asmenys, kurie neturi tikėjimo dovanos, tačiau ieško tiesos ir ieško Dievo, kentėdami viduje. Jie taip pat yra taikos ir tiesos piligrimai. Jei iš vienos pusės tokie žmonės klibina karingųjų ateistų tikrumą dėl Dievo nebuvimo, iš kitos pusės apeliuoja į tikinčius, kad šie nesisavintų Dievo ar teisės į prievartą. Kad šie asmenys nerado Dievo, priklauso ir nuo tikinčiųjų, nuo jų siauro ar iškraipyto Dievo vaizdinio. Reikia vidinėje kovoje ir tiesos ieškojime tą vaizdinį ištyrinti ir padaryti prieinamu.

Norėčiau užtikrinti, - baigdamas savo kalbą sakė Benediktas XVI, - kad katalikų Bažnyčia neatsisakys kovos prieš prievartą, savo įsipareigojimo už taiką pasaulyje. Esame motyvuojami to paties troškimo būti taikos ir tiesos piligrimais. (rk)