Asyžiaus (Jono Pauliaus II) formulė: Malda vardan taikos, be jokio sinkretizmo

Asyžiaus įvykis prieš 25 metus leido žmonijai žengti nepaprastą žingsnį į priekį, nes Asyžiuje buvo suvokta, kad žmonija yra šeima, kurioje visi žmonės yra broliai, kad ir kokiai religijai priklausytų. Jonas Paulius II labai kentėjo rengdamasis Asyžiaus susitikimui. Tai buvo pirmas, Bažnyčios istorijoje niekuomet ankščiau nebandytas tokio pobūdžio susitikimas. Popiežiui nuo pat pradžių rūpėjo kaip pakviesti religijų vadovus melstis už taiką ne tik visiškai išvengiant sinkretizmo, bet ir bet kokio galimo įtarimo sinkretizmu. Per 10 pasirengimo mėnesių popiežius stengėsi išsklaidyti visas katalikų abejones, sušaukė visą Kuriją, kardinolus, galop vien šiai temai paskyrė keturias (šventadienių vidudienio maldos) kalbas, tačiau ne visi norėjo suprasti; kai kurie katalikai, taip pat integralistų lefebristų sparnas, apkaltino popiežių esą jam visos religijos vienodos.

Spalio 27-oji Asyžiuje prieš dvidešimt penkerius metus buvo šalta darganota diena, dangus buvo apsiniaukęs, lijo, tačiau vienu metu per visą dangų nusidriekė visą Asyžių apjuosusi nuostabi vaivorykštė, prisimena devyniasdešimtuosius amžiaus metus einantis kardinolas Roger Etchegaray, vienas iš pagrindinių Asyžiaus įvykio rengėjų. Vakare, pasibaigus renginiui, Jonas Paulius II asmeniškai paklausė: „Ar matėte vaivorykštę? Man tai buvo mielas siurprizas ir didžiulė paguoda: joje pamačiau ženklą, kad Dievas tikrai su mumis, kad Jis užtaria taiką žmonėms“.

Jonas Paulius II pakvietė pasaulio religijų vadovus atvykti į Asyžių, kad galėtų melstis už taiką, tiek kartu, tiek atskirose vietose, kiekvienas pagal savo religinius papročius, pažymėjo kardinolas R. Etchegaray, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas emeritas, apie pirmąjį religijų susitikimą Asyžiuje pasidalijęs prisiminimais ir įspūdžiais su Italijos religinės informacijos tarnyba SIR.

Kardinolas R. Etchegaray visų prima siūlė prisiminti istorinę epochą, kurioje gyvavo Bažnyčia ir pasaulis prieš dvidešimt penkerius metus. Vyko Šaltasis karas, pasaulis buvo pasidalijęs perpus, buvo akivaizdi branduolinio karo grėsmė. Tai buvo nelengvi laikai visiems, kurie jautė atsakomybę už pasaulio taiką. Popiežius Jonas Paulius II jau buvo pelnęs taikos apaštalo vardą, be to 1986-sius JTO buvo paskelbusi Tarptautiniais taikos metais.

Tai buvo aplinkybių derinys. Dievas juk gerai dirba ir ką daro daro nelauktai, samprotavo prancūzų baskų kilmės kardinolas. Jonas Paulius II anuomet parodė jam vokiečių protestantų pastoriaus Carlo Friedricho von Weizsaeckerio, pasaulinio garso fiziko ir tuometinio Vokietijos Federacijos prezidento brolio laišką, kuriame prašė popiežiaus sušaukti „Pasaulinį taikos susirinkimą“. Popiežius atidžiai perskaitė ir parodė man, kaip atsakingajam už visus taikos ir teisingumo klausimus, prašydamas patarti, sakydamas, kad nori kažką padaryti.

Po kelių dienų Popiežius vėl pasišaukė pasitarti, šį kartą su kardinolu Johannesu Willebrandsu, krikščionių vienybės tarybos pirmininku ir jo pavaduotoju, t. Duprey. Jie abu buvo dideli ekumenizmo apaštalai, pridūrė kardinolas Etchegaray. Paskui pasikvietė ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininką kardinolą Francisą Arinze. Taip buvo nuspręsta surengti „Maldų už taiką dieną“ ir pats popiežius sumanė, kad ji turės įvykti Asyžiuje, šv. Pranciškaus mieste, kurį Jonas Paulius II buvo be galo pamilęs. Jis buvo įsitikinęs, kad tai tinkamiausia vieta pasaulio religijų lyderių maldoms.

Buvo dar vienas, retai prisimenamas įvykis, - tęsė pasakojimą kardinolas. Tais metais spalio 4 d., minit šv. Pranciškaus šventę, likus porai savaičių iki Asyžiaus susitikimo, Jonas Paulius II lankėsi Liono mieste, Prancūzijoje ir visai nelauktai ten būdams paprašė paliaubų tą dieną , 27-ąją spalio, visur pasaulyje. Tuo metu vyko daug karų. Jonas Paulius II prašė, kad Asyžiaus susitikimo dieną ginklai visai nutiltų. Ir Popiežius susilaukė daug atsiliepimų, net nelauktų. Tuometinėje epochoje popiežiui prašyti pasaulio paliaubų buvo visai neįsivaizduojamas dalykas, pažymėjo kard. R. Etchegaray.

Popiežiui labiausiai rūpėjo malda, tęsė pasakojimą kardinolas R. Etchegaray, kuriam anuomet teko pareiga pristatyti pirmojo istorinio Asyžiaus susitikimo programą. Malda jam buvo svarbiausia todėl, kad gyveno supratimu, jog be maldos niekuomet nebus galima pasiekti pastovios, teisingos taikos.

Per penkis šimtus žurnalistų suvažiavo į Asyžių pranešti apie nepaprastą įvykį. Popiežius priėmė religijų delegacijas prie Porciunkulės: budistus, šintoistus, tradicinių religijų atstovus ypač iš Afrikos, daug kitų. Iš Porciunkulės į šv. Pranciškaus baziliką važiavome autobusu. Prieš akis kaip gyvus matau Joną Paulių II, sėdinti šalia Ekumeninio Patriarchato atstovo, Dalai Lamos, Kenterberio arkivyskupo. Vieni prie kitų, kaip broliai, visi ieškotojai, visi tam tikru būdu atsakingi už pasaulio taiką. Jono Pauliaus II formulė buvo tokia: kartu Asyžiuje vardan taikos, nes visi esame žmonijos broliai, tačiau besimeldžiantys taip, kad būtų išvengta bet kokio sinkretizmo: kiekvienas meldžiasi savo vietoje, pagal savo papročius. (sk)