XXIX eilinis sekmadienis

Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mo-kinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pa-sakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15–21)

DIEVUI IR CIESORIUI. Mons. A. Grušas:

Kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui…

Daugybę kartų šiais Jėzaus žodžiais buvo pasinaudojama, norint pateisinti visiškai skir-tingus nusistatymus. Jais naudojosi pasaulietinė valdžia, norėdama pabrėžti savo autono-miškumą ir apsiginti nuo Bažnyčios įtakos. Jais naudojosi ir Bažnyčia, siekdama apginti savo egzistenciją valstybės rėmuose. Jie pravertė ir antibažnytinėms vyriausybėms, mėgi-nančioms pateisinti savo išpuolius prieš tikinčiuosius. Pasitaikė, kad ir kai kurie popiežiai, pasijutę visagaliais, jais aiškino savo norus užsigrobti žemes ar užimti išskirtinę vietą pa-saulio politikoje.

Šį sekmadienį Bažnyčia siūlo mums dar kartą prisiminti šiuos Jėzaus žodžius.

Pirmas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį evangelistas Matas, yra tai, kad klausimas apie mokesčius Jėzui buvo užduotas, mėginant paspęsti Jam spąstus. Tuo metu Izraelis jau beveik šimtą metų buvo okupuotas romėnų. Ši okupacija tarpais buvo labai slegianti, o kartais, kaip kad ir Jėzaus laikais, jautėsi savotiškas atoslūgis. Vis dėlto, nežiūrint nieko, kiekvienas imperijos gyventojas bent kartą per metus turėjo mokėti mokesčius, o to daryti niekas nemėgsta ir, negana to, mokesčiai buvo skiriami krašto okupantams!

Įdomu tai, kad klausimą uždavė Erodo šalininkai drauge su fariziejais.

Erodininkai, Erodo Antipo, Erodo Didžiojo nevykėlio sūnaus, Romos statytinio karaliaus rėmėjai buvo karšti romėnų valdžios Izraelyje šalininkai, tuo tarpu fariziejai, uolūs religinio žydų įstatymo sergėtojai, laikėsi nuomonės, kad romėnų okupacija yra tikras pažeminimas žydų tautai.

Tai labai keista sąjunga, bet, kaip visi gerai žinome, bendras priešas priverčia pamiršti tarpusavio nesutarimus. Šiuo atveju priešas buvo aiškus: Mokytojas iš Nazareto, kuris išjuokia apsimestinį fariziejų uolumą ir nepritaria Erodo šalininkams.
Jėzus yra laisvas žmogus, o tai reiškia, kad Jis kelia nerimą ir tampa pavojingu.

Reikia pripažinti, kad spąstai buvo gerai parengti: jei Jėzus atsisakys mokėti mokesčius, Jis priešpastatys save Romai bei šalia esantiems Erodo šalininkams, tapdamas vienu iš anarchiškų idealistų rėksnių, laikas nuo laiko pasirodančių visuomenėje, o jeigu pritars mokesčių idėjai, rizikuoja būti nušvilptas tautos, kuri palaikys Jėzų nekenčiamų okupantų šalininku. Pastaruoju atveju Jis taptų pamokslininku, į kurį niekas nebekreipia dėmesio.

Sumanymas tikrai buvo vykęs, tačiau Jėzaus atsakymas buvo netikėtas visiems.

Jėzus paprašė parodyti Jam mokesčių pinigą…

Fariziejai neapdairiai ištraukė iš kišenės denarą, monetą su imperatoriaus Tiberijaus at-vaizdu. Anksčiau evangelistas pastebėjo, kad šis pokalbis vyko šventykloje, kur niekas net nebūtų pamanęs įnešti romėniškus pinigus, nes ant jų buvo ciesoriaus atvaizdas, ir aukos šventykloje buvo duodamos savais, šventyklos pinigais, kuriuos prieangyje iškeisdavo pinigų keitėjai. Tuo tarpu pasirodo, kad pamaldūs fariziejai nešiojasi kišenėje romėniškas monetas net eidami į šventyklą!

Veidmainiai…

Kalbėdami principiniais klausimais jie sklando padangėse, vaizduodami save tobulais tikinčiaisiais ir piliečiais, tuo tarpu kasdienybėje, kaip ir visi, leidžiasi į galybę kompromisų, tiesa, patys to nepripažindami.

Fariziejai pasielgė neapdairiai, tačiau Jėzus tuo nesididžiuoja, nesityčioja, o duoda labai trumpą atsakymą: jei ant monetos yra ciesoriaus atvaizdas, ją be kalbų reikia atiduoti cie-soriui, tuo tarpu Dievui reikia atiduoti tai, kas priklauso Jam.

Tai reiškia, kad Jėzaus mokinys yra pavyzdingas pilietis. Jis gyvena drauge su kitais žmo-nėmis, vykdo bendrus sumanymus, dalijasi rūpesčiais su bendrapiliečiais, moka mokesčius, laikosi žmonių įstatymų. Vis dėlto, kadangi jo širdis žvelgia toliau, jis viską vertina kitaip, įžvelgia tame gilesnę prasmę. Yra ciesoriui priklausančių dalykų, į kuriuos nereikia painioti Dievo, nors, Kristus, stovėdamas prieš Romos vietininką, primins, kad kiekviena žmogiška galybė kyla iš Dievo ir yra skirta tarnauti visų gerovei. Taip pat egzistuoja ir tokie dalykai, kuriuos kiekvienas nešiojamės savyje, kurie priklauso Dievui ir turi būti Jam sugrąžinti.

Iš tikrųjų Jėzus išlaiko nuostabią pusiausvyrą ir išvengia neretai Bažnyčioje pasitaikančios pagundos: visiškai atsiriboti nuo pasaulio arba mėginti jį pajungti savo valdžiai. Mes esame kviečiami išlaikyti pusiausvyrą: likti ištikimais Evangelijai ir drauge būti lojaliais piliečiais.
O tada savo žodį tars Dievas…