Benediktas XVI: „virtualus gyvenimas grasina užgožti realybę“
Sekmadienio vakare Benediktas XVI šventė Mišparus kartu su Serra San Bruno kartūzų
vienuolyno bendruomene.
Pradžioje jį pasveikino vienuolyno prioras t. Jacques
Dupont ir padėkojo šv. Petro įpėdiniui už apsilankymą. Savo kalboje prioras pastebėjo,
kad kartūzų vienuolija užima retą ir nereikšmingą vietą Bažnyčioje. Jų gyvenimas pašvęstas
maldai tyloje ir vienumoje dažnai nesuprantamas aplinkiniams. Tačiau, pasak prioro,
jie ir nesiekia nieko įtikinti, nes meilei nereikia pasiteisinimų. Pašaukimas į vienuolyną
yra ypatinga Dievo meilės plano dalis. Ši Dievo meilė išsilieja vienuolių širdyse
ir taip apima visą pasaulį, o vienatvė atsiveria visuotinei bendrystei. T. Dupont
užtikrino popiežių, kad jų bendruomenė visada meldžiasi visos Bažnyčios intencijomis.
Nuskambėjus
psalmėms ir perskaičius Dievo Žodį, Šventasis Tėvas pasakė pamokslą. Jame jis aptarė
kontempliatyvios vienuolijos reikšmę Bažnyčiai. Pirmiausia popiežius pastebėjo, kad
yra gilus ryšys tarp šventųjų Petro ir Brunono – tarp pastoracinės tarnystės Bažnyčios
vienybei užtikrinti ir kontempliatyvaus pašaukimo. Bažnytinei bendrystei reikia vidinės
jėgos. Šv. Brunonas tai priskiria Dievo traukai, sakydamas, kad „visi patraukti Vieno“.
O Mišparų himne giedama: „Unus potens per omnia“ - „Vienas galingai veikia per visa“.
Ganytojų tarnystė iš kontempliatyvių bendruomenių semiasi dvasinio gėrimo, dvasinės
sulos, ateinančios iš Dievo.
Šv. Brunonas viename iš savo laiškų taikliai apibrėžė
kartūzų dvasingumo esmę. „Fugitiva relinquere et aeterna captare“ – „palikti, tai
kas praeina, ir pagauti tai, kas amžina.“ Tai stiprus troškimas siekti gyvenime bendrystės
su Dievu, apleidžiant visa kita, kas trukdo tokiai bendrystei. Leistis, kad didžiulė
Dievo meilė pagriebtų, ir gyventi vien tik šia meile. „Mieli broliai, jūs radote paslėptą
lobį, brangiausią perlą“, - kalbėjo popiežius. Jis pacitavo evangelisto Mato žodžius:
„Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.
Tuomet ateik ir sek paskui mane!” (Mt 19,21). Vyrų ir moterų vienuolynai yra oazės,
kuriose malda ir meditacija semiamasi „gyvo vandens“, malšinančio patį giliausią troškulį.
Kartūzų vienuolynas vienok yra ypatinga oazė. Čia tyla ir vienatvė yra rūpestingai
saugomos. Šv. Brunonas davė tokio gyvenimo pavyzdį, sakydamas: „gyvenu dykumoje su
broliais“. Ir tai nepakito per amžius.
Kartūzų gyvenimo būdas aktualus ir
šiais laikais, kalbėjo Benediktas XVI. Technikos progresas transporto ir komunikacijos
srityse suteikė daugiau komforto gyvenime, bet tuo pačiu nerimo bei sumaišties. Miestuose
beveik visada triukšmas, kuris nenutyla net naktį. Paskutiniais dešimtmečiais medijų
pagalba išplito reiškinys, kai virtualus gyvenimas grasina užgožti realybę. Vis daugiau
patys to nepastebėdami žmonės panyra į virtualų audiovizualinį pasaulį, kuris juos
lydi nuo ryto iki vakaro. Jaunimas gimęs ir užaugęs tokioje aplinkoje, atrodytų, nori
užpildyti muzika ir vaizdais kiekvieną tuščią akimirką. Beveik tarsi bijotų tos tuštumos.
Šią tendenciją, pasak popiežiaus, jau būtų galima pavadinti antropologine mutacija.
Kai kurie žmonės nebesugeba ilgiau pasilikti tyloje ir vienumoje.
Tokioje sociokultūrinėje
aplinkoje išryškėja kartūzų pašaukimas kaip gili žinia visai šiandienos žmonijai,
pastebėjo Šventasis Tėvas. Pasak jo, pasitraukdamas į tylą ir vienumą, žmogus savo
nuogume atsiskleidžia tikrovei. Atskleidžia tą tuštumą, kad patirtų Pilnatvę, Dievo
buvimą, tikriausią Tikrovę, kuri tik yra, ir kuri yra virš juslinio matmens. Kiekviename
kūrinyje galima pastebėti Dievo, visa ko Kūrėjo, buvimą. Vienuolis, palikdamas viską,
atsiveria vienatvei ir tylai tam, kad gyventų tik esminiais dalykais. Ir taip jis
randa gilią bendrystę su broliais ir kiekvienu žmogumi.
Vis dėlto tam neužtenka
tik pasitraukti į nuošalią vietą. Kaip ir santuoka, vienuolinis pašaukimas reikalauja
viso gyvenimo. Kelias driekiasi nuo krikštyklos iki mirties. Kartais, pasaulio akimis
žvelgiant, atrodo neįmanoma visą gyvenimą pasilikti vienuolyne. Tačiau iš tikrųjų,
vieno gyvenimo vos užtenka įžengti į šią vienybę su Dievu, į tą esminę ir gilią Tikrovę,
kuri yra Jėzus Kristus.
Atsakydamas vienuolyno priorui, Šventasis Tėvas pabrėžė,
kad kartūzų vieta Bažnyčioje nėra nereikšminga. Dievo Tautoje nė vienas pašaukimas
nėra nereikšmingas. Esame vienas kūnas, kuriame kiekvienas narys yra svarbus, neatskiriamas
ir jam priklauso toks pat orumas. „Taip pat ir jūs, kurie gyvenate savanoriškai
atsiskyrę, iš tiesų esate Bažnyčios širdyje ir jūsų dėka Bažnyčios kraujagyslėmis
teka tyras kontempliacijos ir Dievo meilės kraujas“, kalbėjo Benediktas XVI. (mb)