Kartūzų Serra San Bruno vienuolyno prioras: tyla nėra žodžių nebuvimas

Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ išskirtinį interviu davė Serra San Bruno kartūzų vienuolyno prioras Jacques Dupont, kuris šio sekmadienio vakare priims popiežių Benediktą XVI, besilankantį Kalabrijoje, pietų Italijos regione.

Serra San Bruno bendruomenės ištakos siekia XI amžiaus pabaigą, kai šioje vietovėje apsigyveno šventasis Brunonas, kartūzų steigėjas, kartu su savo mokinių grupele. Jis į Italiją atvyko iš Prancūzijos, kurioje subūrė pačią pirmąją atsiskyrėlių bendruomenę, prieš 9 amžius apsigyvenusią vietovėje, kur dabar, Alpių papėdėje, stūkso garsus „Grande Chartreuse“ vienuolynas.

Interviu išskirtinis todėl, kad kartūzai paprastai laikosi labai griežto, uždaro maldos, tylos ir askezės gyvenimo, tačiau, žinoma, popiežiaus apsilankymas taip pat yra išskirtinė aplinkybė.

Tyla turėtų persmelkti visą mūsų egzistenciją, kad galėtume atsidėti tik Dievui, - pasakojo apie kartūzų gyvenimą t. Dupont. – Tyla nėra tik asketinė praktika, tik taisyklė, tačiau yra tai, kartu su vienatve, kas iš esmės apibūdina mūsų gyvenimą. Jau pirmajame kartūzų gyvenimą apibūdinančiame tekste „Consuetudini Cartusiae“ tvirtinama, jog tyla, atsiskyrėliškumas ir dangiškų gėrių troškimas yra tai, kas geriausia kartūzo pašaukime. Iš paprastos tylos, nekalbėjimo, gimsta gilesnės tylos troškulys. Ir šioji tyla nėra tik žodžių ar triukšmo nebuvimas, tačiau atvirumas įsikūnijusiam Žodžiui. Yra pasirenkama gyventi tyloje, kad būtų galimą girdėti (Dievo) Žodį, kuris apsireiškia kaip murmėjimas sielos gelmėje, kurioje žmogus lieka vienas prieš Dievą. Tikrai nėra lengva pasiekti tokią tylą. Todėl turime mums padedantį gidą. Mergelė Marija buvo gryna tyla, Dvasioje priimdama Sūnaus Žodį. Ji priėmė savo Sūnų taip, kaip tyla priima Dievo Žodį. Kartu su Marija bandome, nepaisant mūsų netobulumų ir silpnumų, gyventi Dievo garbinime ir kontempliavime.

Pasak Serra San Bruno prioro, kartūzų vienuolio gyvenimo būdą priima ieškantys Dievo meilės ir Dievo į dykumą pakviesti asmenys. Galbūt pasauliui sunku suprasti tokį uždarą gyvenimą. Iš kitos pusės, tokio vienuolinio gyvenimo uždarumas yra skirtas Dievo absoliutumo išryškinimui, nors šiandieniniame pasaulyje taip iškeliamas pats žmogus.

Tačiau nereikia pamiršti, kad kiekviename žmoguje yra vienuolio archetipas, kažkas, kas jį skatina ieškoti, atrasti tai, kas yra už laikinumo, už formų, atrasti tai, kas yra būtina.

Kartūzams tyla ir atsiskyrėliškumas, anot t. Dupont, nėra koks aklas atsiribojimas nuo savo brolių likusiame pasaulyje. Priešingai, kartūzų statutai tvirtina, kad tikras atsivėrimas Dievui taip pat yra širdies ir proto atsivėrimas Kristaus gelbstinčiam slėpiniui ir pasauliui. „Atskirti nuo visų esame susieti su visais“, rašoma statute.

Žinoma, tik su tikėjimo akimis galima išvysti šį artumą ir solidarumą. Kartūzai neliudija žodžiais ir raštais, tačiau visu Dievui atiduotu gyvenimu ir per tai, diskrečiai, mūsų buvimas gali pažadinti kiekviename žmoguje snaudžiantį „vienuolį“, Dievo troškulį. Pagal ekonominio naudingumo ir pelno kriterijus, esame nenaudingi, tačiau to ir nesiekiame, norime pirmiausia gyventi meilės veltume. O popiežiaus vizitas yra patvirtinimas, jog, nepaisant to, kad mūsų mažai, kad esame paslėpti ir nedalyvaujame aktyvioje sielovadoje, turime vietą Bažnyčioje, - kalbėjo kartūzas. (rk)