Popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje pratęsė ciklą apie krikščionišką
maldą. Šį kartą Šventasis Tėvas pristatė plačiai žinomą ir labai pamėgtą 23 Psalmę,
kuri yra visiško pasitikėjimo Dievu malda. „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko
netrūksta“.
Psalmininkas nei kiek neabejoja, kad yra globojamas, ginamas ir
apsaugojamas nuo bet kokio pavojaus, nes Viešpats yra jo Ganytojas. Jis pristato Dievą
kaip Gerąjį Ganytoją, kuris jį guldo žaliose pievose, gano prie ramių tvenkinių, atgaivinta,
lydi ir apsaugoja. Mūsų gyvenimo vingiai gali atrodyti itin sunkūs ir sudėtingi, bet
jei kaip psalmininkas eisime paskui Gerąjį Ganytoją, galim būti tikri, kad einam teisingai,
nes tuo keliu lydi Dievas, kuris visuomet yra arti. Todėl psalmininkas sako: „nors
einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“. Kas eina su
Viešpačiu į visokių žmogiškų problemų tamsųjį kančios ir netikrumo slėnį gali jaustis
saugus. Nes Viešpats su mumis. Šis mūsų tikrumas lydi mus.
Psalmės įvykis tęsiasi
Ganytojo palapinėje, į kurią Viešpats psalmininką priima labai svetingai, jį apdovanoja
maistu, aliejumi ir vynu: „Tu padengei man stalą... patepi dosniai mano galvą aliejumi,
sklidina mano taurė“. Dievo gerumas ir ištikima meilė lydi psalmininką per visas gyvenimo
dienas keliu, kuris leidžia visados gyventi Viešpaties namuose. Sugrįžti į Viešpaties
namus ir juose apsigyventi yra kiekvieno izraelito svajonė: tai reiškia gyventi prie
Dievo, jo artumoje; tai kartu yra kiekvieno tikinčiojo siekis ir troškimas: gyventi
ten, kur yra Dievas, būti arti jo.
Dievo, kaip Izraelio Ganytojo įvaizdis
lydėjo išrinktosios tautos religinę istoriją nuo pat jos išėjimo iš Egipto iki sugrįžimo
į Pažadėtąją Žemę. Tačiau psalmininko žodžiai išsipildo ir įgyja pilnutinę prasmę
Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, asmenyje. Gerasis Ganytojas paaukojo savo gyvybę
už savo avis, jis padengė mums savo Kūno ir Kraujo stalą, kad galėtume vaišintis būsimajame
Dievo karalystės pokylyje. (sk)