Interneto portalas „Gloria.tv“ kalbino monsinjorą Guido Pozzi, kuris yra Popiežiškosios
„Ecclesia Dei“ komisijos sekretorius. Ši komisija buvo įsteigta 1988 metais ir jos
tikslas padėti tiems arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o įsteigtos Brolijos kunigams,
seminaristams, vienuoliams, kurie nori pilnos bažnytinės vienybės su šv. Petro įpėdiniu
katalikų Bažnyčioje.
Šv. Pijaus X kunigų brolija ir aplink ją susibūręs tikinčiųjų
judėjimas atsirado kaip reakcija į kai kuriuos Vatikano II Susirinkimo mokymo elementus.
Arkivyskupas Lefebvre kritikavo liturgijos reformą, Susirinkimo deklaraciją „Dignitatis
Humanae“ apie religijos laisvę, jo ir jo šalininkų požiūriu Vatikano II Susirinkimo
mokymas nutolo ar net tiesiogiai konfrontuoja su katalikų Bažnyčios Tradicija.
Tačiau
ši prieštara išryškėjo su laiku. Iš pradžių, 1970 metais šv. Pijaus X brolijai buvo
suteiktas oficialus vyskupo pripažinimas. Keleriais metais vėliau, arkivyskupui Lefebvre
viešai užimant vis kritiškesnę poziciją Vatikano II Susirinkimo atžvilgiu, 1975 metais
pripažinimas buvo atšauktas.
Prieštara savo kulminaciją pasiekė 1988 metais,
kai arkivyskupas Lefebvre, kartu su brazilų vyskupu Antônio de Castro Mayer, norėdamas
užtikrinti Brolijos tęstinumą, be popiežiaus pritarimo įšventino keturis vyskupus.
Tai užtraukė ekskomuniką tiek šventinantiesiems, tiek įšventintiesiems. Jonas Paulius
II įšventinimo aktą pavadinio schizminiu. Kaip minėta, komisija „Ecclesia Dei“ buvo
įsteigta, kad padėtų Brolijos nariams grįžti į pilną vienybę su katalikų Bažnyčia.
Tokią
intenciją, vykdydamas pareigą užtikrinti Bažnyčios vienybę, turėjo ir popiežius Benediktas
XVI, iškeldamas ir platesnius klausimus apie Vatikano II susirinkimo interpretaciją
ir priėmimą. Garsioje 2005 metų kalboje Romos Kurijai Šventasis Tėvas kalbėjo apie
dvi Vatikano II Susirinkimo hermeneutikas, aiškinimo perspektyvas.
Tuosyk Benediktas
XVI sukritikavo tai, ką jis pavadino „netęstinumo“, trūkio hermeneutiką, griežtai
atskiriančią priešsusirinkiminę Bažnyčią nuo posusirinkiminės Bažnyčios, nepriklausomai
nuo to, ar posusirinkiminis laikotarpis būtų vertinamas blogai ar gerai. Popiežius
kvietė į Vatikano II Susirinkimą žvelgti „tęstinumo“ hermeneutikos perspektyvoje.
Benediktas
XVI žengė du žingsnius, kurie padėjo atnaujinti dialogą su šv. Pijaus X brolija. Viena,
tai buvo 2007 metų dokumentas „Summorum Pontificum“, kuriuo buvo liberalizuotas lotyniškojo
rito naudojimas. Jis nebuvo skirtas specialiai šv. Pijaus brolijai ir turėjo platesnį
siekį – iškelti liturginį paveldą. Tačiau tuo pačiu sukūrė prielaidą dialogui su Pijaus
X brolija, kuri labai brangina lotyniškąjį ritą. Antra, 2009 metų potvarkiu buvo atšaukta
keturių Pijaus X brolijos vyskupų ekskomunika, pažymint, jog tai nereiškia Brolijos
integracijos į katalikų Bažnyčią, tačiau norą palengvinti šią integraciją.
Buvo
pradėtas naujas, jau dvejus metus trunkantis doktrininio ir teologinio dialogo etapas
su šv. Pijaus X kunigų brolija. Paskutiniame oficialiame susitikime šių metų rugsėjo
14 dieną Brolijos vadovui Bernard’ui Fellay kardinolas William Levada, Tikėjimo mokymo
kongregacijos prefektas, įteikė „doktrininę preambulę“. Jos turinys kol kas išlieka
konfidencialus, ji skirta vidinėms diskusijoms. Tačiau Brolijai sutikus su preambulės
nuostatomis, ko tikimąsi, atsivertų kelias jos kanoniniam pripažinimui.
Monsinjoras
Pozzi, komentuodamas šį paskutinįjį etapą, sakė, kad pasiektas lemiamas, nors ir ne
paskutinis taškas. Pasak jo, diskusijos, nors kartais ir aistringos, buvo atviros
ir nuoširdžios. Buvo atliktas didelis doktrininės analizės darbas. Dabar reikia pereiti
prie prieštaraujančių punktų vertinimo ir konkrečiai ieškoti kaip įveikti doktrininę
prieštarą. Apie tai, kokio tipo kanoninį pripažinimą galėtų gauti Brolija, dar anksti
svarstyti.
Kalbėdamas apie dėl lotyniškojo ir dabartinio šv. Mišių rito nesutarančias
stovyklas, monsinjoras priminė 2005 metais Benedikto XVI iškeltą tęstinumo principą.
Tai dvi tos pačios liturgijos formos. Lotyniškoji forma iškelia tam tikrus principus,
vertybes, pamatinius dalykus, kurie turi būti saugomi ir išlaikyti. Galbūt atnaujinta
liturginė formacija, geresnis supratimas sumažintų nereikalingą nusistatymą, kuris
šiandien jaučiamas kai kuriose bažnytinėse aplinkose, prieš lotyniškojo rito naudojimą.
Iš kitos pusės, dabartinio šv. Mišių rito kritikai turėtų skirti liturgines
knygas nuo to, kaip jos naudojamos. Pauliaus VI liturginės reformos metų parengtame
mišiole išlaikytas esminis liturginis tęstinumas. Tačiau daug kur buvo juo piktnaudžiaujama.
Klaidas reikia atmesti ir taisyti, nepainiojant jų su pačia liturgine reforma. (rk)