XXVII eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)

DIEVO AUKA, Mons. Adolfas Grušas:

Jau du sekmadienius iš eilės klausėmės Viešpaties palyginimų apie vynuogyną ir jo darbininkus. Šiais palyginimais Jėzus atskleidė Dievo gailestingumą bei kantrumą, liudijo, kad Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Jo kvietimą, kad Dievas neišsigąsta ir neatstumia net ir to, kuris pasikarščiavęs atsisako klausyti Viešpaties, tačiau galiausiai vis vien grįžta į Jo glėbį.

Šio sekmadienio Mišiose girdimoje Evangelijos ištraukoje vynuogynas tampa ta vieta, kurioje susiduriame su savotišku Dievo pralaimėjimu…

Aukštieji kunigai ir tautos seniūnai, tą dieną susispietę aplink Mokytoją iš Nazareto, be abejo, gerai žinojo pranašo Izaijo giesmę apie Viešpaties vynuogyną, tikriausiai, mokėjo ją mintinai. Jiems ne kartą teko komentuoti šiuos pranašo žodžius sinagogose. Šią ištrauką Bažnyčia pateikia sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Tai aistringas pasakojimas, kuriame vynuogyno savininkas – Dievas skundžiasi savo vynuogynu – Izraelio tauta. Tai pasakojimas apie nepaprastus lūkesčius, didžiulį vargą, padėtas pastangas ir sulauktus netikusius vaisius.

Žydams šie žodžiai priminė gėdingą tautos praeitį, Dievo pastangas ir daugybę atvejų, kuomet Izraelis neatnešė lauktųjų vaisių, kuomet atsiversti raginantys pranašai buvo išjuokiami ir žudomi, kai pasaulis nenorėjo pajusti Dievo buvimo ir atsidūrė ties žlugimo riba!

Aukštieji kunigai žinojo šią giesmę, tačiau taip ir nesuprato, kad Jėzus, tai primindamas ir išplėsdamas savo palyginimu, kalba apie save patį.

Visas pasaulis taip pat yra nuostabus Viešpaties vynuogynas, kurį Dievas patiki mums. Nei pasaulis, nei gyvybė nėra mūsų išskirtinė nuosavybė, Dievas nieko neprivalėjo mums duoti, o vien tik dovanojo, kaip savo meilės ženklą.

Tiesa, mes, kaip tie nesąžiningi nuomininkai, gyvename taip, tarsi viskas priklausytų mums. Manome, kad Dievui mes nesame nieko skolingi, to tik betrūko! Tiesa, Dievas siunčia savo tarnus, pranašus, tačiau kas jų klauso? Apakintas savo godumo ir kvailumo, žmogus pamiršta, kad jis tėra tik darbininkas Dievo kūrinijoje.

Kaip tik čia ir prieinama prie palyginimo esmės. Valdovas siunčia savo sūnų, o vynininkai jį nužudo…

Tikriausiai, pasakęs šiuos žodžius, Jėzus nutilo, nes pamatė, kad jo klausančiųjų veiduose atsispindi abejingumas, juose Išganytojas išvydo Jo laukiančio likimo ženklus. Jis kalbėjo savo klausytojams apie Tėvą, mokė atleisti, stengėsi sugriauti įsišaknijusius su religija susijusius tautos prietarus, šypsojosi ir dalijosi, gydė ir žadino viltį, meldėsi ir verkė. Jėzus parodė savo amžininkams tikrąjį dangaus Tėvo veidą, atsispindintį Jame, Tėvo paveiksle ir tobulame žmoguje, tačiau visa tai neatnešė jokios naudos. Vynininkai neatnešė vaisių, o jų širdyse buvo vien tik troškimas nužudyti Dievą, kad galėtų patys užimti Jo vietą…

Tiesa, klausytojai neliko visiškai abejingi, bet, Jėzui paklausus, tuojau pat prabilo: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Deja, jie nesuprato, kad tokius pasmerkimo žodžius iš tiesų skiria sau patiems.

Tačiau Viešpats nenori, kad pražūtų Jo kūriniai, Jam nereikia keršto, kraujo ir mirties. Tik Jis vienas sutinka mirti už klystančius. Galbūt tie nuomininkai, suvokę, kaip juos myli Viešpats, atsipeikės ir matydami, kad Jis bet kokia kaina nori juos išgelbėti, tai supras ir atsivers.

Galbūt…