Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo.
Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą,
pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui,
jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet
vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis.
Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė
kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano
sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime
jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi
atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė:
„Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams,
kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada
nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai
Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums:
Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.(Mt 21, 33-43)
DIEVO AUKA, Mons. Adolfas Grušas:
Jau du sekmadienius
iš eilės klausėmės Viešpaties palyginimų apie vynuogyną ir jo darbininkus. Šiais palyginimais
Jėzus atskleidė Dievo gailestingumą bei kantrumą, liudijo, kad Dievui yra brangus
kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Jo kvietimą, kad Dievas neišsigąsta ir neatstumia
net ir to, kuris pasikarščiavęs atsisako klausyti Viešpaties, tačiau galiausiai vis
vien grįžta į Jo glėbį.
Šio sekmadienio Mišiose girdimoje Evangelijos ištraukoje
vynuogynas tampa ta vieta, kurioje susiduriame su savotišku Dievo pralaimėjimu…
Aukštieji
kunigai ir tautos seniūnai, tą dieną susispietę aplink Mokytoją iš Nazareto, be abejo,
gerai žinojo pranašo Izaijo giesmę apie Viešpaties vynuogyną, tikriausiai, mokėjo
ją mintinai. Jiems ne kartą teko komentuoti šiuos pranašo žodžius sinagogose. Šią
ištrauką Bažnyčia pateikia sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Tai aistringas
pasakojimas, kuriame vynuogyno savininkas – Dievas skundžiasi savo vynuogynu – Izraelio
tauta. Tai pasakojimas apie nepaprastus lūkesčius, didžiulį vargą, padėtas pastangas
ir sulauktus netikusius vaisius.
Žydams šie žodžiai priminė gėdingą tautos
praeitį, Dievo pastangas ir daugybę atvejų, kuomet Izraelis neatnešė lauktųjų vaisių,
kuomet atsiversti raginantys pranašai buvo išjuokiami ir žudomi, kai pasaulis nenorėjo
pajusti Dievo buvimo ir atsidūrė ties žlugimo riba!
Aukštieji kunigai žinojo
šią giesmę, tačiau taip ir nesuprato, kad Jėzus, tai primindamas ir išplėsdamas savo
palyginimu, kalba apie save patį.
Visas pasaulis taip pat yra nuostabus Viešpaties
vynuogynas, kurį Dievas patiki mums. Nei pasaulis, nei gyvybė nėra mūsų išskirtinė
nuosavybė, Dievas nieko neprivalėjo mums duoti, o vien tik dovanojo, kaip savo meilės
ženklą.
Tiesa, mes, kaip tie nesąžiningi nuomininkai, gyvename taip, tarsi
viskas priklausytų mums. Manome, kad Dievui mes nesame nieko skolingi, to tik betrūko!
Tiesa, Dievas siunčia savo tarnus, pranašus, tačiau kas jų klauso? Apakintas savo
godumo ir kvailumo, žmogus pamiršta, kad jis tėra tik darbininkas Dievo kūrinijoje.
Kaip
tik čia ir prieinama prie palyginimo esmės. Valdovas siunčia savo sūnų, o vynininkai
jį nužudo…
Tikriausiai, pasakęs šiuos žodžius, Jėzus nutilo, nes pamatė, kad
jo klausančiųjų veiduose atsispindi abejingumas, juose Išganytojas išvydo Jo laukiančio
likimo ženklus. Jis kalbėjo savo klausytojams apie Tėvą, mokė atleisti, stengėsi sugriauti
įsišaknijusius su religija susijusius tautos prietarus, šypsojosi ir dalijosi, gydė
ir žadino viltį, meldėsi ir verkė. Jėzus parodė savo amžininkams tikrąjį dangaus Tėvo
veidą, atsispindintį Jame, Tėvo paveiksle ir tobulame žmoguje, tačiau visa tai neatnešė
jokios naudos. Vynininkai neatnešė vaisių, o jų širdyse buvo vien tik troškimas nužudyti
Dievą, kad galėtų patys užimti Jo vietą…
Tiesa, klausytojai neliko visiškai
abejingi, bet, Jėzui paklausus, tuojau pat prabilo: „Jis žiauriai nužudys piktadarius
ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Deja,
jie nesuprato, kad tokius pasmerkimo žodžius iš tiesų skiria sau patiems.
Tačiau
Viešpats nenori, kad pražūtų Jo kūriniai, Jam nereikia keršto, kraujo ir mirties.
Tik Jis vienas sutinka mirti už klystančius. Galbūt tie nuomininkai, suvokę, kaip
juos myli Viešpats, atsipeikės ir matydami, kad Jis bet kokia kaina nori juos išgelbėti,
tai supras ir atsivers.