„Artuma“, pabaigusi kelionę per septynias didžiąsias nuodėmes ir gražiausiąsias dorybes,
gręžiasi į dieviškąsias dorybes ir jų antipodus. Spalio mėnesio tema – tikėjimas ir
abejonės. Panašu, jog šios dvi savybės kasdienybėje neegzistuoja grynaisiais pavidalais:
ir vieną, ir kitą „pusę“ kausto abejonės. Tik tradiciškai kalbinamiems vaikams viskas
„aišku, kad Jis yra“.
Idant tikėjimas būtų šiuolaikiškas, reikia jį vis iš
naujo permąstyti ir naujai gyventi juo. Ir jis negali būti rastas ten, kur egzistuoja
naudos siekimas. Tai primena ir popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, jog „visuomenėje
vis labiau įsivyrauja įsitikinimas, kad nereikia ieškoti tiesos, o reikia siekti tik
to, kas gali būt naudinga“. „Artuma“, savo ruožtu, pateikia nuoširdžių tikėjimą liudijančių
pavyzdžių – mūsų tautos tremtinių.
Apie tai, kaip kartu veikiant tikslas pasiekiamas
greičiau, rašo Simonas Bendžius. Marijos ištarta frazė „Teesie man pagal Tavo žodį“
jam yra krikščioniško uolumo ir visiško atsidavimo šūkis. O kun. Artūras Kazlauskas
primena, Marija – gražiausias atsidavimo Dievo valiai pavyzdys. Na, o apie tai, kad
negalima pamiršti to, jog suplanuoti dalykai įvyksta tik „iš Dievo malonės“, pasakoja
Antanas Gailius.
Tiesiog privalu perskaityti Manto Adomėno pateikiamą kritišką
žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kaustomą „kristofobijos“, jame pateikta informacija,
gan netikėta ramiai Lietuvoje gyvenantiems tikintiesiems: pasaulyje kasdien žūva bent
300 krikščionių.
Apie glaudesnio dialogo poreikį tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų
kalba Tomas Viluckas. Anot jo, tikėjimo krizių išgyvena ir tikintieji, ir netikintieji;
skirtumas tik tas, jog netikintiesiems Kristus egzistuoja kaip „nepažįstamasis“, tokiems
žmonėms turime padėti „susitikti“ su Dievu. Vytautė Maciukaitytė aptaria buvimo Bažnyčioje
ir tikėjimo brendimo santykį. Lyg įtvirtindami autorės mintį nuskamba Benedikto XVI
žodžiai, susitikime su Vokietijos Evangelikų Bažnyčių vadovais: „Kodėl pasilieku Bažnyčioje,
nors matau joje skandalus ir baisų nužmogėjimą? Ar esu čia tarsi sporto klube arba
kultūrinėje draugijoje, kurioje patenkinamas mano interesas, o jei nebepatenkinamas
– išstoju <…>. Reikia atnaujinti supratimą apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą, išmokti,
kaip iškentėti ir skandalus, ir darbuotis prieš juos, pasiliekant toje Bažnyčioje.“
Kaip
vieną vertingiausių numerio tekstų būtų galima išskirti čekų kunigo Tomaš Halik apmąstymus
apie krikščionybės teikiamus iššūkius, apie krikščionybę kaip „paradokso religiją“.
Skaitytojų
laukia praktiniai ir patarimai bei atsakymai į klausimus – apie žegnojimąsi, tikinčiųjų
požiūrį į horoskopus, apsisaugojimą nuo rotaviruso. Apie vieną garsiausių astronomų,
turėjusį ir gausybę kitų talentų, Mikalojų Koperniką rašo Vanda Ibianska. Puikus poilsio
akimirkos tekstas yra ir jos rašinys „Irklų džiovinimas“: apie nuoskaudas be pagiežos,
apie šviesesnę ateitį – su tikėjimu. Smagiai nuteikiantis ir, be abejo, tikėjimą liudijantis
yra pasakojimas „Keistuolis“ iš Don Kamilio pasaulio.
Apie akistatos su mirtimi
išgyvenimą, atsitiesimo galimybes ir svarbą apaštališkojo nuncijaus žodis pasakytas
Šiluvoje: „Sveika visuomenė yra ta, kuri, kai suserga, randa savyje jėgų pasveikti.
Lietuva praeityje laimėjo didžias kovas ir nugalėjo didelius sunkumus. Ji turi reikalingų
jėgų nugalėti šiandienos sunkumus.“ O sunkumus nugalėti lengviausia kartu, vienybėje
su Dievu, su savimi ir artimaisiais. Tai pastebi ir ištikimas „Artumos“ skaitytojas
Pranciškus Žukauskas iš Šilalės, savo laiške redakcijai, dėkodamas už nuoširdžius,
praktiškus, nuo kasdienybės neatitrūkusius tekstus ir dėmesingumą šeimai. Jo raginami
„Glauskimės su „Artuma“ rankose“.
Vatikano radijui Julija iš „Artumos“ redakcijos
Kaune