Baigėsi antrasis pranciškonų vyskupų suvažiavimas

Pasibaigė Italijoje nuo antradienio iki ketvirtadienio vykęs antrasis Pranciškonų vyskupų ir kardinolų suvažiavimas. Jame dalyvavo taip pat Mažųjų brolių ordino vadovybės nariai. Suvažiavimo tema: „Pranciškonų Ordino ir Bažnyčios santykiai“. Pradėję darbus Romoje, vienuoliai trečiadienį juos pratęsė Asyžiuje, kur susitiko su kitais Pranciškonų Šeimos nariais ir aplankė Asyžiaus vyskupą Domenico Sorrentino. Oficiali suvažiavimo programa baigėsi Romoje ketvirtadienį, rugsėjo 29 d., Šv. Mišių koncelebracija Popiežiškojoje šv. Petro bazilikoje.

Pranciškonas kardinolas Claudio Hummes suvažiavimo dalyviams skaitytame pranešime be kita ko priminė ko iš pranciškonų laukia popiežius Benediktas XVI. Šventasis Tėvas prieš keletą metų (2007) laiške pranciškonų generalinei kapitulai palinkėjo „būti ištikimais pranciškoniškos patirties ištakoms ir atidžiais „laiko ženklams““.

Pasak kardinolo Hummes, galbūt nėra lengva priimti popiežiaus mestą iššūkį. Nūdienis pasaulis visokiais būdais sotina save nuolat gausesne ir vis nuostabesne pasiūla, kuri tačiau yra tolima Dievo reikalams. Galbūt esame pernelyg viliojami sekuliarizacijos, kuri klaidina. Galbūt nenusivilkome senojo žmogaus, kaip Pranciškus, bet atsisakėme daugelio religinių ženklų, kurių simbolizmas mums primindavo atsivertimą. Esame mažai atpažįstami ir matomi visuomenėje, kuriai reikia krikščioniškojo tikėjimo liudijimo matomumo. Turime prisiminti, kad matomumas yra esminė sakramentinės Bažnyčios dalis, kaip Dievo Sūnaus įsikūnijimo pratęsimas. Tačiau toks matomumas neprieštarauja paliepimui „būti pasaulyje“ bet „ne pasaulio“.

Kardinolas Hummes, buvęs Kunigų kongregacijos prefektas ir Brazilijos sostinės ganytojas, sakė esąs tikras, jog vienas iš svarbiausių dalykų, kurių popiežius laukia iš pranciškonų yra jų ryžtingas ir dosnus įsijungimas į naujosios evangelizacijos darbą. Popiežius Benediktas XVI vokiečiams vyskupams pasakė, jog neužtenka stengtis išsaugoti esančią kaimenę. Konkrečiai, tai reiškia, kad neturime pasilikti parapijose, laukdami tų, kurie ateina; turime eiti ieškoti tų, kurie daugiau nebeateina arba niekados nepriklausė mūsų bažnytinei bendruomenei. Kunigas klebonas vienas to nepadarys, jam reikia pagalbininkų parapijoje, vyrų ir moterų, kuriuos turi parengti, o paskui su jais lankyti gyvenančiuosius parapijos ribose.

Visų pirma turime ieškoti tų, kuriuos mes, Bažnyčia, pakrikštijom, bet dėl daugelio priežasčių nesugebėjom deramai evangelizuoti, nors tai buvome pažadėję jų Krikšto dieną. Taip pat reikia ieškoti ir visų tų, kurie niekad nebuvo evangelizuoti, nei pakrikštyti. Juk visi turi teisę išgirsti gerąją Jėzaus Kristaus naujieną, nes išganymas yra tik Jame ir per Jį.

Prieš pora metų (2009) Šventasis Tėvas paragino audiencijoje priimtus pranciškonų šeimos narius tokiais žodžiais: „kaip Pranciškus, pradėkite nuo savęs. Esate pirmieji namai, kuriuos Dievas nori atstatyti. Jei būsite pajėgūs save atnaujinti Evangelijos dvasia, padėsite Bažnyčios ganytojams Kristaus sutuoktinės veidą daryti vis gražesnį“. (sk)