Arkivyskupas Mamberti JT asamblėjoje įvardijo prioritetus

Antradienį Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Domique Mamberti kalbėjo Jungtinių Tautų Organizacijos visuotinėje samblėjoje. Šventojo Sosto diplomatas dalyvavo bendrojoje diskusijoje ir įvardijo kelis prioritetinius klausimus, kurie, Šventojo Sosto akimis, aktualūs visai tarptautinei bendruomenei.

Pirmiausia arkivyskupas Mamberti kalbėjo apie humanitarinę situaciją. Tarptautinė bendruomenė apibrėžiama kaip „tautų šeima“. Šeimai būdinga pasirūpinti savo silpniausiais nariais. Šventasis Sostas trokšta, kad tarptautinė bendruomenė labiau išvystytų savo humanitarines politikas ten, kur jų reikia milijonams nuo žmogiškų ar gamtinių tragedijų kenčiančių žmonių.

Sunkios humanitarinės situacijos išryškina tarptautinės bendruomenės atsakomybę saugoti asmenis, kylančią iš kiekvieno jų orumo pripažinimo. Todėl ji turi įsikišti ir tais atvejais, jei vyriausybės nepajėgios ar nenori apsaugoti savo populiacijos nuo žmogaus teisių pažeidimų. Toks įsikišimas turi gerbti JT juridines nuostatas.

Kai kuriose situacijose įsikišimas reikalauja karinės jėgos panaudojimo – taikos palaikymo dalinių pasiuntimo. Tačiau, pabrėžė arkivyskupas Mamberti, reikia saugotis pareigos padėti susiaurinimo iki karinės intervencijos. Ši turi būti naudojama tik kaip paskutinė priemonė, pirmenybę teikiant diplomatijai, konstruktyviam dialogui.

Kitas Šventojo Sosto diplomato iškeltas prioritetas buvo religijos laisvė, būdas „taikos kūrimui, žmogaus orumo pripažinimui ir žmogaus teisių apsaugai“.

Deja, šiandien užregistruojama daug religijos laisvės pažeidimų, religinės netolerancijos kreivė auga. Nuo šios netolerancijos kenčia įvairių religijų išpažinėjai, tačiau labiausiai diskriminuojama grupė yra krikščionys. Nepagarba religijos laisvei kelia grėsmę saugumui, taikai ir asmens integraliam vystymuisi. Vienos religijos didesnis svori valstybėje neturi lemti kitų tikinčiųjų diskriminavimo ar pateisinti prievartos prieš juos. Svarbu ieškoti, taip pat su vyriausybių pagalba, religinės taikos ir tarpreliginio dialogo, gerbti ir saugoti religines mažumas, pripažinti jų narius pilnaverčiais piliečiais.

Kita vertus, - sakė arkivyskupas Mamberti, - yra valstybių, kurios teikia didelę reikšmę pliuralizmui ir tolerancijai, tačiau, paradoksaliai, jose yra tendencija traktuoti religiją kaip moderniai visuomenei svetimą ir išorinį veiksnį, įvairiais būdais religiją išstumiant į visuomenės pakraščius ir mažinant jos socialinę įtaką.

Tačiau negalima paneigti didžiųjų religijų indėlio į civilizacijos plėtrą. Diplomatas priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius – nuoširdus Dievo ieškojimas atvedė prie didesnės pagarbos žmogaus orumui. Antai, krikščioniškos bendruomenės su savo vertybių ir principų paveldu prisidėjo prie įsisąmoninimo apie asmenų ir tautų orumą, prie teisinės valstybės institucijos plėtros, prie žmogaus teisių ir jas atitinkančių pareigų įsitvirtinimo. Kaip vakar, taip ir šiandien tikintieji turi būti laisvi prisidėti prie teisingos tvarkos kūrimo.

Trečiasis prioritetas yra užsitęsusios ekonominės ir finansinės krizės pasaulyje sprendimas. Pamatinis krizės elementas yra etikos trūkumas ekonominėse struktūrose. Etika nėra ekonomikos išorėje ir ekonomika yra be ateities, jei yra neetiška. Ekonomika neveikia vien tik per autoreguliaciją ir dar mažiau per susitarimus, kurie suderina galingųjų interesus. Ekonomikai reikia etinio pagrindo, kad ji veiktų dėl žmogaus.

Mintis gaminti resursus ir gėrybes, ekonomika, ir mintis juos strategiškai paskirstyti, politika, neieškant tuo pačiu gėrio, kitaip tariant, be etikos, pasirodė esanti naivi, o gal ciniška iliuzija, kurios pasekmės fatališkos.

Iš kitos pusės, ekonominis sprendimas turi moralines pasekmes. Korektiškam ekonomikos veikimui reikia etikos, ne bet kokios, o orientuotos į asmenį ir pajėgios atverti perspektyvas ateities kartoms, - kalbėjo arkivyskupas Mamberti, linkėdamas tarptautinių ekonomikos taisyklių revizijos.

Galiausiai jis paminėjo ir Izraelio – Palestinos konflikto problemą ir rugsėjo 23 Palestinos prašymą priimti ją į JTO. Šventojo Sosto požiūriu galutinės išeitis jau pateikta 1947 metų JT rezoliucijoje, numačiusioje dviejų valstybių sukūrimą. Viena valstybė sukurta, o kita dar ne, nors praėjo 64 metai. Palestiniečiai turi teisę turėti savo nepriklausomą valstybę, kaip ir izraeliečiai turi teisę į saugumą. JT turi padėti siekti šio dvigubo tikslo. (rk)