Beatifikacija Sarajeve. Į Altorių garbę iškeltos penkios vienuolės kankinės.

Sarajeve penktadienį paskelbtos penkios naujos palaimintosios europietės. Tai vadinamosios „Drinos kankinės“, vienuolės, pagrobtos ir nužudytos 1941 metų gruodį, vykstant Jugoslavijos pilietiniam karui. Penkios palaimintosios kankinės, Dieviškosios meilės dukterų kongregacijos vienuolės, pasak kardinolo Angelo Amato, dar būdamos gyvos liudijo, jo žodžiais, „stipriąsias dorybes“: drąsumą, skaistumą, gerumą. Šios dorybės, - sakė beatifikacijos Mišiose Sarajeve kardinolas A. Amato, yra stipraus tikėjimo ir tvirto pasiryžimo pakelti kančią bei viltis ir mylėti, ženklas. Būtent šią žinią „Drinos kankinės“ palieka Bažnyčiai Sarajeve, Bosnijoje Hercegovinoje ir visai Bažnyčiai, - sakė beatifikacijos Mišiose Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, kuris popiežiaus vardu perskaitė Palaimintųjų skelbimo formulę ir su Sarajevo arkivyskupu kardinolu Vinko Puljič, koncelebravo beatifikacijos Mišias.

„Drinos kankinės“ – tai šios vienuolės seserys: kongregacijos vyresnioji, kroatė, s. Julija Ivaniševič, vyriausioji grupėje, 76 m. austrė, s. Berchmana Leidenix, dvi slovėnės s. Krizina Bojanc ir s. Antonija Fabjan ir jauniausioji grupėje, 29 m. vengrė s. Bernadeta Banja. Jos darbavosi Palės bendruomenėje, kur vykdė ekumeninį, pastoracinį ir karitatyvinį apaštalavimą. Vienuolyne, kuris buvo pravardžiuojamas „Skurstančiųjų namais“, buvo slaugomi ligoniai, globojami sveikstantieji, priimami vargšai ir pabėgėliai, visi lygiai, neatsižvelgiant į tai, jog dauguma buvo ortodoksai, anuomet katalikų laikyti „priešais schizmatikais“. Nors artėjo kovų frontas jos pasiliko Palės miesto vienuolyne Bosnijos Hercegovinos vidurio rytuose atsisakydamos bėgti į saugesnį Sarajevą. Gruodžio 11 d. prasidėjo vienuolių „Kryžiaus kelias“: vienuolyną užėmę serbų četnikai privertė vienuoles, slovėnų kunigą ir kitus Palėje suimtuosius eiti keturias dienas ir naktis per šaltį atšiauriu kalnų keliu iki Goraždės miesto prie Drinos upės. Kareivinėse uždarytos vienuolės iškentėjo kareivių smurtą ir prievartą, tačiau nepasidavė reikalavimams išsižadėti tikėjimo ir paaukoti skaistybę. Jos buvo mušamos, bandė pabėgti, šoko pro langus, galop keturios buvo mirtinai nudurtos ir jų kūnai išmesti į Drinos upę. Po kelių dienų kareiviai nužudė paskutinę likusią vienuolę, s. Berchmaną.

Penkios europietės kankinės mums liudija, jog istorijoje nuolat vyksta kova tarp Dievo, kuris yra gyvybės šaltinis, ir Dievo priešo, šėtono, kuris yra priešiškumo ir mirties šaltinis. Drinos kankinės Julija, Berchmana, Krizina, Antonija ir Bernadeta yra įrodymas, kad galima pasipriešinti blogiui ir plikomis rankomis, apsiginklavus vien tiktai tikėjimu. Blogis nugalimas, net kenčiant jo smūgius, tačiau nepasiduodant jo grasinimams, - pažymėjo kardinolas A. Amato. Jis pridūrė:

Kankiniai žūsta, tačiau per juos pražysta tikrasis žmoniškumas. Į pragarą, kurį sukūrė žmonija lageriais, gulagais ir laogais, taip pat karais, kankinys atsiliepia primindamas apie rojų, tautų taiką, brolišką bendrystę.

Dieviškosios meilės dukterų kongregaciją 1868 m. Vienoje įkūrė Franziska Lechner norėdama atsiliepti į laikmečio jaunų moterų socialinius poreikius. Dabar kongregacija skiria dėmesį vaikų ir moksleivių ugdymui bei švietimui, neturtingų šeimų vaikų, senolių ir neįgaliųjų globa, katechezei parapijose ir mokyklose. Kongregacijai priklauso 1140 vienuolių 19 kraštų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir Afrikoje. (sk)