Popiežius kalba jaunimui. „Kristus neklausia kiek kartų suklumpame, bet kiek kartų keliamės“

Šeštadienio vakare popiežius Benediktas XVI vadovavo jaunimo maldos budėjimui Freiburgo miesto mugių paviljone. Į maldos budėjimą susirinko jaunimas iš visų Vokietijos vyskupijų. Budėjime taip pat dalyvavo ir jaunų politikų grupė. Po Freiburgo arkivyskupo sveikinimo ir devynių jaunuolių tikėjimo liudijimų, Šventasis Tėvas, uždegęs jaunuolių rankose laikytus žiburius, siuntė juos nešti liepsną susirinkusiam jaunimui, kad šie galėtų užsidegti žvakes ir paskleisti šviesą.

Tyloje išklausius ištraukos iš Evangelijos pagal Matą, Popiežius kreipėsi į jaunimą linkėdamas, kad tik ką atkartota Velykų nakties šviesos liturgija padėtų suprasti krikščioniško tikėjimo slėpinį. Pats Kristus mums sako: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8,12), kuri apšviečia mūsų gyvenimą, kad išsipildytų kiti Evangelijos žodžiai „jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,14). Taigi, ne mūsų žmogiškos ribotos pastangos kurti geresnę ir tobulesnę tvarką ar techninis progresas atneša šviesą pasauliui. Tačiau prisikėlęs iš numirusių Kristus šviečia ir nušviečia pasaulį net ten, kur žmogaus manymu egzistuoja tik tamsa ir nusivylimas. Net tamsiausioje naktyje tikinčiojo Kristumi akys mato brėkštančią naujos dienos šviesą. Kaip gyvenime nesame vieni, taip pat ir tikėjime nesame vieni. Esame tikinčiųjų grandinės žiedai. Kiekvienas savo tikėjimu stiprina kitus jų tikėjime, vieni kitiems padedame būti pavyzdžiais kitiems, dalinamės mintimis, veiksmais ir jausmais.

Susirinkusiam jaunimui Popiežius dar kartą pakartojo Kristaus žodžius: „Aš – pasaulio šviesa, jūs pasaulio šviesa“. Taip pat pabrėžė, kad jei tikime Jį esant Dievo Sūnumi, tada galime suprasti, jog Jis yra šviesa ir visų šio pasaulio šviesų šaltinis. Istorijoje tie, kurie, neapšviesti Kristaus šviesos, save laikė „šviesos nešėjais“, nesukūrė rojaus žemėje, o vien tik diktatūras ir totalitarines sistemas, užgesindami net mažiausią žmogiškumo kibirkštį.

Mūsų širdyse egzistuoja polinkis į blogį, egoizmą, pavydą, agresyvumą, kuriuos, gal būt, savikontrole galima ir suvaldyti. Čia pat Šventasis Tėvas atkreipė visų dėmesį, kad yra dar sunkiau nugalėti paslėptas blogio formas, kurios mus apgaubia lyg tirštas rūkas – tai tingumas, lėtumas norėti ir daryti gera. Žalą Bažnyčiai padaro ne jos priešininkai, bet drungni krikščionys.

Popiežius Benediktas XVI priminė, kad apaštalas Paulius savo laiškuose nebijo krikščionių bendruomenių narius vadinti „šventaisiais“ tuo pabrėždamas, kad kiekvienas pakrikštytasis, iki dar jie gali daryti gerus darbus ar konkrečius veiksmus, yra Dievo pašventinti. Krikštu mūsų gyvenime Viešpats uždega šviesą, kurią katekizmas vadina pašvenčiamąją malone. O tas, kuris išsaugoja šią šviesą, kuris gyvena malonėje, yra iš tikrųjų šventasis.

Galiausiai Popiežius atkreipė dėmesį, kad neretai manoma, jog šventasis yra tas, kuris atlieka aukšto lygio asketinius ir moralinius veiksmus, todėl galime juos garbinti, bet ne sekti savo gyvenime. Tai klaidinga ir bauginanti nuomonė. Kristus nesidomi kiek kartų susvyruojame ir suklumpame, bet kiek kartų pakylame. Nereikalauja atlikti ypatingų veiksmų, tačiau nori, kad mumyse šviestų Jo šviesa. Esame šventi, nes Kristaus malonė veikia mumyse.

Žvakė skleidžia šviesą tik tuomet, kai ją degina liepsna. Žvakė liktų nereikalinga, jei jos vaškas nemaitintų liepsnos. Tad Popiežius jaunimui palinkėjo leisti, kad Kristus degtų juose, net jei tai kartais pareikalautų aukos ir išsižadėjimų. Reikia drąsiai savo gabumus ir įgūdžius naudoti Dievo Karalystės labui. Reikia drąsiai dovanoti save, kaip žvakės vašką, kad Kristus per mus nušviestų tamsą. Maldos budėjimo kalbą Popiežius užbaigė padrąsinimu nebijoti būti degančiais šventaisiais, kurių akys ir širdys švyti Kristaus meile bei neša pasauliui šviesą. (kl)