Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis
darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė
juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje
be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš
jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip
pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems:
'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis
taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia
ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių
ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.
Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo
prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai
juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli,
aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir
eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti
savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus
pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20, 1–16)
TEISINGUMAS GERUME, Mons.
A. Grušas:
Paprastai
sakoma, kad sukurti darnią visuomenę įmanoma tik vadovaujantis teisingumu. Vis dėlto
kiekviename iš mūsų tūno kažkoks demonas, raginantis elgtis, tarsi diktatoriams, nustatinėjantiems
kitų elgesio principus.
Gal todėl nesugebame suvokti ir Dievo logikos, apie
kurią kalba Jėzus šio sekmadienio Mišių Evangelijoje.
Tiesą sakant, vynuogyno
šeimininko elgesys tikrai gali atrodyti nesuprantamas. Žinoma: jis labai užsiėmęs,
vynuogynas didelis, jam reikia daug darbininkų, kad suspėtų laiku nuimti derlių. Jis
išeina labai anksti, vos išaušus, kad pasisamdytų pirmuosius darbininkus. Supratęs,
kad darbininkų per maža, šeimininkas eina ieškoti daugiau, sutardamas, kad jiems užmokės
tiek, „kiek bus teisinga“. Paskutinius darbininkus jis pasamdo penktą valandą, likus
valandai iki darbo dienos pabaigos, ko gero, beveik tik tam, kad jie neliktų be darbo.
Didžiausia
problema iškyla tik dabar: koks užmokestis yra teisingas? Dėl to didžiausią sumaištį
kelia pasamdytieji pirmiausia, nes yra nepatenkinti, kad šeimininkas tiek pat sumoka
ir jiems, ir vėliausiai pasamdytiems. Jie tvirtina, kad šeimininkas neteisingas, nes
jiems teko darbuotis visą dieną, o paskutiniesiems – tik valandą.
Teoriškai
gal ir būtų galima kalbėti apie socialinį neteisingumą, eilinį kartą užpilant pamazgų
kibirą ant visų darbdavių galvų, kaltinant juos neteisingumu ir žmonių išnaudojimu,
tačiau Jėzaus palyginimas kalba apie tai, kaip neteisingai kartais žmonės mąsto apie
kitus.
Pirmieji darbininkai, matydami, kad vėliausiai atėjusieji gauna po denarą,
galvoja gausią daugiau, tačiau patys gavę tai, dėl ko buvo susitarta, neprašo daugiau
sau, bet reikalauja, kad kiti gautų mažiau. Iš tiesų juose kalba pavydas ir menkumas.
Jie nekalba apie tai, ko teisėtai gali tikėtis, bet prašo, kad šeimininkas sumažintų
atlygį kitiems.
Jie nori, kad kiti gautų mažiau, negu denarą… Jėzaus laikais
denaras buvo mažiausias dienos atlyginimas, už kurį buvo įmanoma išmaitinti šeimą,
todėl pasipiktinimas tampa dar labiau apgailėtinas. Darbininkai, vietoje reikalavę
savo teisių („Sumokėk daugiau, juk dirbome visą dieną!“), užsipuola silpnesniuosius:
tegu jiems būna sumokėta mažiau. Mažiau, negu užtenka pragyvenimui…
Jie stiprūs
prieš silpnuosius ir silpni prieš stipriuosius… Baisu…
Ko gero, ir mes ne kartą
mąstome panašiai.
Palyginime minimas vynuogyno šeimininkas yra geras. Jis nenori
duoti išmaldos tiems nelaimingiesiems, kurių, tariant jų pačių žodžiais, „niekas nepasamdė“,
nenori jų žeminti, o siekia išsaugoti jų orumą, suteikti galimybę parodyti, kad ir
jie yra verti kitų pagarbos, padrąsinti, ir tai daro atsargiai, mandagiai, su gailestingumu.
Šeimininkas nėra kvailas ar neteisingas: jis yra geras, o su savo pinigais gali daryti
tai, kas jam pačiam atrodo tinkamiausia.
Pavyzdžiui, atleisti nusidėjėliui… Jėzus
paneigia įprastinę logiką: Dievas myli mane ir man atlygina todėl, kad esu geras.
Taip galvojo Jėzaus laikų pamaldieji, taip paprastai mąsto ir mūsų laikų pamaldūs
žmonės.
Išganytojas nusigręžia nuo žmonių logikos, kuri teisingumą laiko vieninteliu
būdu sukurti santykį tarp žmonių ir Dievo. Ne, Viešpats neneigia teisingumo, tačiau
atkreipia dėmesį į tai, kad nuopelnų ir klaidų skaičiavimas prieštarauja Dievo požiūriui.
Anot Jėzaus, kur kas svarbiau už nuopelnus yra malonė, kuria mus iš meilės apdovanoja
Dievas.
Žinoma, patiriame didelį pasitenkinimą, po ilgų studijų metų gavę diplomą,
tačiau ar netikėta mylimo žmogaus dovana ne ilgiau išlieka atmintyje?!
Toks
yra Dievas: Jis visuomet mus stebina savo malone, kuri pranoksta teisingumą. Mums
reiktų prisiminti tai, kuomet savo tikėjimą vertiname atliktų gerų darbų skaičiumi.
To
nesuprato pirmą valandą pasamdytieji. Jie nesuprato, kas juos pakvietė į vynuogyną.
Savo tikėjimą jie išreiškė tik sunkiu darbu ir srūvančiu prakaitu, priedo dar įtariai
žvelgdami į kitus besidarbuojančius, laikydami juos savo konkurentais.
Taip
neturi būti su tais žmonėmis, kurie jau yra išgirdę Evangelijos žinią. Apstulbę dėl
mums parodyto šeimininko gerumo, džiaugiamės, galėdami darbuotis vynuogyne. Džiaugiamės,
kad ir kiti broliai galėjo patirti perkeičiančią širdį malonę, kurią Viešpats dosniai
dalija visiems.
Jei taip nėra, prašykime, kad Dievo gerumas pripildytų ir mūsų
gyvenimą, taip, kad Viešpaties džiaugsmas, užpildantis mūsų širdis, leistų mums tapti
to džiaugsmo liudininkais kitiems. Mūsų Dievas, švelnus ir nusižeminęs, parodęs gerumą
piktadariui, tepadeda kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtume tikėjimą suvokti ne kaip
savo profesiją, o kaip užduotį ir džiaugsmą, kuriuo dalijamės su visais, kviesdami
juos prisiglausti prie paties didžiausio Gėrio ir Teisingumo.
Tik nustoję skaičiuoti,
ką padarėme ir kiek mums privalo duoti Dievas, suprasime, ką reiškia būti Jėzaus mokiniais.