Bendroji trečiadienio audiencija. Maldos mokykloje su psalmininku
Bendrosios trečiadienio audiencijos katechezėje Benediktas XVI pratęsė ciklą apie
maldą, komentuodamas trečiąją psalmę. Psalmės, pasak Šventojo Tėvo, sudaro tobulą
„maldų knygą“. Beje, bendroji audiencija šį trečiadienį surengta jau šv. Petro aikštėje,
Romoje.
Popiežius komentavo skundo ir maldavimo psalmę, persmelktą gilaus pasitikėjimo,
kuriame tikrumas Dievo buvimu yra pamatas maldos, ištrykštančios kraštutinio sunkumo
situacijoje, kurioje yra atsidūręs besimeldžiantysis.
Pasak hebrajiškos tradicijos,
trečiosios psalmės autorius yra karalius Dovydas, išgyvenantis vieną iš dramatiškiausių
ir sunkiausių epizodų savo gyvenime, sūnui Absalomui uzurpavus karaliaus sostą ir
jį mirtinai persekiojančiam. Ši pavojaus ir kančios situacija padeda suprasti psalmininko
maldą. Psalmininko šauksme kiekvienas žmogus, atsidūręs panašioje situacijoje, gali
atpažinti skausmo ir kartėlio jausmus, bet taip pat pasitikėjimą Dievu.
Psalmininkas
savo maldą pradeda kreipimusi į Dievą:
VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų!Daug tų, kurie mane puola! Apie mane daugelis sako: „Dievas jo
neišgelbės!
Besimeldžiantysis dramatiškai apsako savo situaciją. Tris kartus
pamini, jog jo priešų yra „daug“, šis pakartojimas dar labiau išryškina šiurpinantį
pavojaus didumą. Priešų skaičiaus ir galybės minėjimas parodo, kokia nelygiavertė
situacija tarp psalmininko ir jo persekiotojų. Todėl jis skubiai šaukiasi pagalbos:
priešų daug, o jis vienas, bejėgis.
Ir vis tik pirmasis žodis, kurį psalmininkas
ištaria, yra „Viešpatie“. Daugelis jam grasina ir kelia baimę, kuri dar labiau padidina
baisios grėsmės pojūtį. Tačiau besimeldžiantysis nepasiduoda šiai mirties vizijai
ir tvirtai išlaiko santykį su gyvybės Dievu ir pirmiausią į Jį kreipiasi ieškodamas
pagalbos.
Tačiau priešai bando sulaužyti ryšį su Dievu ir pakirsti savo aukos
tikėjimą. Jie teigia, kad Dievas negali įsikišti, kad ir Dievas jos neišgelbės. Jų
agresija yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė, nukreipta į dvasinę sferą. Tai kraštutinis
gundymas, kuris tenka tikinčiam – gundymas prarasti tikėjimą, pasitikėjimą Dievo artumu.
Tačiau teisusis įveikia šį paskutinį gundymą, išlieka tvirtas tikėjime ir pasitikėjime
Dievu, ir būtent taip atranda Gyvenimą ir Tiesą.
Man atrodo, - sakė Benediktas
XVI, - kad psalmė čia mus paliečia asmeniškai daugelyje problemų. Esamo gundomi galvoti,
kad Dievas manęs negelbsti, manęs nepažįsta, galbūt neturi galimybių. Gundymas prieš
tikėjimą yra galutinė priešo agresija, prieš kurią turime atsilaikyti, taip atrasdami
Dievą ir Gyvenimą.
Psalmininkas su tikėjimu turi atsakyti į priešų atakas.
Jie neigia, kad Dievas gali jam padėti, jis, priešingai, šaukiasi Jo pagalbos, vadina
Jį „Viešpačiu“, sako jam „Tu“, išreiškiančiu tvirtą santykį ir tikrumą dėl dieviško
atsako:
Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus; mano garbė – tu
pakeli mano galvą! Šaukiuosi balsu VIEŠPATIES, jis išklauso mane nuo savo šventojo
kalno.
Priešų vizija dingsta, jie nelaimėjo, nes tikintis į Dievą yra užtikrintas,
kad Dievas yra jo draugas, lieka tik Dievo „Tu“, daugeliui priešpastatomas vien tik
jis, tačiau daug didesnis ir galingesnis už daugelį. Viešpats yra pagalba, apsauga,
išgelbėjimas, kaip skydas saugoja juo pasitikintį ir pakelia jo galvą, kaip pergalės
ir triumfo ženklą. Žmogus nebėra vienas ir priešai nebėra tokie neįveikiami, kaip
kad atrodė, nes Dievas girdi prispaustojo šauksmą ir atsiliepia žmogui iš savo buvimo
vietos, nuo šventojo kalno.
Žmogus šaukia kančioje, pavojuje, skausme, prašo
pagalbos ir Dievas atsiliepia. Šis žmogaus šauksmo ir dieviško atsakymo persipynimas
yra maldos dialektika ir visos išganymo istorijos perpratimo raktas, - sakė Šventasis
Tėvas.
Šauksmas išreiškia pagalbos poreikį ir kreipiasi į kito ištikimybę.
Šaukti reiškia pasitikėti Dievo artumu ir noru padėti. Malda išreiškia pasitikėjimą
jau patirtu ir įtikėtu dievišku buvimu, pilnai pasirodančiu gelbstinčiame Dievo atsakyme.
Yra svarbu, kad mūsų maldoje būtų tikrumas Dievo artumu.
Taip psalmininkas,
apsuptas mirties, išpažįsta savo tikėjimą gyvybės Dievu, kuris kaip skydas jį apgaubia
su nepažeidžiama apsauga. Kas galvojo esąs pražuvęs, gali pakelti galvą, nes Viešpats
jį gelbsti. Besimeldžiantysis, kuriam grasinama, atsiduria šlovėje, nes Dievas yra
jo šlovė.
Dieviškas atsakas į maldą suteikia visišką saugumą, dingsta baimė,
šauksmas nurimsta ir tampa gilia vidine ramybe. Mirties baimė yra nugalėta to, kuris
nemiršta. Vienišumo ir skausmingo laukimo naktis persikeičia. Sako psalmininkas:
Kai
guluosi ilsėtis ir užmiegu, atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane
saugo. Nebijau net dešimties tūkstančių priešų, puolančių mane iš visų pusių.
Masyviam,
galingam priešo puolimo regimumui priešpastatomas neregimas Dievo buvimas ir jo neįveikiama
galybė. „Ateik, VIEŠPATIE! Išgelbėk mane, mano Dieve!“, sako psalmininkas,
užbaigdamas savo maldą su išlaisvinimo iš mirtino pavojaus ir gundymo, kuris pražudo,
vizija. Psalmininkas aprašo dievišką pergalę. Priešai ir jų neteisinga, žiauri priespauda
simbolizuoja visa tai, kas priešinasi Dievui ir jo išgelbėjimo planui. Su dėkingumu
ir šlovinimu psalmininkas užbaigia savo maldą - „Išgelbėjimas VIEŠPATIES valioj;
tavo palaiminimas tebūna tavo tautai“.
Melsdamiesi šia psalme, - sakė Šventasis
Tėvas audiencijos dalyviams, - savais padarome psalmininko jausmus. Skausme, pavojuje,
nesupratimo ir įžeidimo kartume psalmės žodžiai atveria mūsų širdį guodžiančiam tikėjimo
tikrumui. Dievas visada arti, taip pat ir problemose, gyvenimo tamsybėse – klausosi,
atsako ir savo būdu išgelbėja. Bet reikia mokėti atpažinti jo buvimą ir priimti jo
kelius, kaip kad Dovydas žeminančiame bėgime nuo sūnaus, kaip kad persekiojamas teisusis
iš Išminties knygos, kaip kad Viešpats Jėzus ant Golgotos. Ir kai netikinčių akyse
Dievas neįsikiša ir Sūnus miršta, būtent tada visiems tikintiesiems pasirodo tikroji
šlovė ir galutinis išgelbėjimas.
Tegu Viešpats mums duoda tikėjimą, padeda
mūsų silpnybėje, padaro pajėgiais tikėti ir melstis kiekvienoje kančioje, skausmingų
abejonių naktyse, ilgose kančių dienose, atsiduodant su pasitikėjimu Tam, kuris yra
mūsų skydas ir mūsų šlovė. (rk)