Bendroji trečiadienio audiencija. Maldos mokykloje su psalmininku

Bendrosios trečiadienio audiencijos katechezėje Benediktas XVI pratęsė ciklą apie maldą, komentuodamas trečiąją psalmę. Psalmės, pasak Šventojo Tėvo, sudaro tobulą „maldų knygą“. Beje, bendroji audiencija šį trečiadienį surengta jau šv. Petro aikštėje, Romoje.

Popiežius komentavo skundo ir maldavimo psalmę, persmelktą gilaus pasitikėjimo, kuriame tikrumas Dievo buvimu yra pamatas maldos, ištrykštančios kraštutinio sunkumo situacijoje, kurioje yra atsidūręs besimeldžiantysis.

Pasak hebrajiškos tradicijos, trečiosios psalmės autorius yra karalius Dovydas, išgyvenantis vieną iš dramatiškiausių ir sunkiausių epizodų savo gyvenime, sūnui Absalomui uzurpavus karaliaus sostą ir jį mirtinai persekiojančiam. Ši pavojaus ir kančios situacija padeda suprasti psalmininko maldą. Psalmininko šauksme kiekvienas žmogus, atsidūręs panašioje situacijoje, gali atpažinti skausmo ir kartėlio jausmus, bet taip pat pasitikėjimą Dievu.

Psalmininkas savo maldą pradeda kreipimusi į Dievą:

VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų! Daug tų, kurie mane puola! Apie mane daugelis sako: „Dievas jo neišgelbės!

Besimeldžiantysis dramatiškai apsako savo situaciją. Tris kartus pamini, jog jo priešų yra „daug“, šis pakartojimas dar labiau išryškina šiurpinantį pavojaus didumą. Priešų skaičiaus ir galybės minėjimas parodo, kokia nelygiavertė situacija tarp psalmininko ir jo persekiotojų. Todėl jis skubiai šaukiasi pagalbos: priešų daug, o jis vienas, bejėgis.

Ir vis tik pirmasis žodis, kurį psalmininkas ištaria, yra „Viešpatie“. Daugelis jam grasina ir kelia baimę, kuri dar labiau padidina baisios grėsmės pojūtį. Tačiau besimeldžiantysis nepasiduoda šiai mirties vizijai ir tvirtai išlaiko santykį su gyvybės Dievu ir pirmiausią į Jį kreipiasi ieškodamas pagalbos.

Tačiau priešai bando sulaužyti ryšį su Dievu ir pakirsti savo aukos tikėjimą. Jie teigia, kad Dievas negali įsikišti, kad ir Dievas jos neišgelbės. Jų agresija yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė, nukreipta į dvasinę sferą. Tai kraštutinis gundymas, kuris tenka tikinčiam – gundymas prarasti tikėjimą, pasitikėjimą Dievo artumu. Tačiau teisusis įveikia šį paskutinį gundymą, išlieka tvirtas tikėjime ir pasitikėjime Dievu, ir būtent taip atranda Gyvenimą ir Tiesą.

Man atrodo, - sakė Benediktas XVI, - kad psalmė čia mus paliečia asmeniškai daugelyje problemų. Esamo gundomi galvoti, kad Dievas manęs negelbsti, manęs nepažįsta, galbūt neturi galimybių. Gundymas prieš tikėjimą yra galutinė priešo agresija, prieš kurią turime atsilaikyti, taip atrasdami Dievą ir Gyvenimą.

Psalmininkas su tikėjimu turi atsakyti į priešų atakas. Jie neigia, kad Dievas gali jam padėti, jis, priešingai, šaukiasi Jo pagalbos, vadina Jį „Viešpačiu“, sako jam „Tu“, išreiškiančiu tvirtą santykį ir tikrumą dėl dieviško atsako:

Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus; mano garbė – tu pakeli mano galvą! Šaukiuosi balsu VIEŠPATIES, jis išklauso mane nuo savo šventojo kalno.

Priešų vizija dingsta, jie nelaimėjo, nes tikintis į Dievą yra užtikrintas, kad Dievas yra jo draugas, lieka tik Dievo „Tu“, daugeliui priešpastatomas vien tik jis, tačiau daug didesnis ir galingesnis už daugelį. Viešpats yra pagalba, apsauga, išgelbėjimas, kaip skydas saugoja juo pasitikintį ir pakelia jo galvą, kaip pergalės ir triumfo ženklą. Žmogus nebėra vienas ir priešai nebėra tokie neįveikiami, kaip kad atrodė, nes Dievas girdi prispaustojo šauksmą ir atsiliepia žmogui iš savo buvimo vietos, nuo šventojo kalno.

Žmogus šaukia kančioje, pavojuje, skausme, prašo pagalbos ir Dievas atsiliepia. Šis žmogaus šauksmo ir dieviško atsakymo persipynimas yra maldos dialektika ir visos išganymo istorijos perpratimo raktas, - sakė Šventasis Tėvas.

Šauksmas išreiškia pagalbos poreikį ir kreipiasi į kito ištikimybę. Šaukti reiškia pasitikėti Dievo artumu ir noru padėti. Malda išreiškia pasitikėjimą jau patirtu ir įtikėtu dievišku buvimu, pilnai pasirodančiu gelbstinčiame Dievo atsakyme. Yra svarbu, kad mūsų maldoje būtų tikrumas Dievo artumu.

Taip psalmininkas, apsuptas mirties, išpažįsta savo tikėjimą gyvybės Dievu, kuris kaip skydas jį apgaubia su nepažeidžiama apsauga. Kas galvojo esąs pražuvęs, gali pakelti galvą, nes Viešpats jį gelbsti. Besimeldžiantysis, kuriam grasinama, atsiduria šlovėje, nes Dievas yra jo šlovė.

Dieviškas atsakas į maldą suteikia visišką saugumą, dingsta baimė, šauksmas nurimsta ir tampa gilia vidine ramybe. Mirties baimė yra nugalėta to, kuris nemiršta. Vienišumo ir skausmingo laukimo naktis persikeičia. Sako psalmininkas:

Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu, atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo. Nebijau net dešimties tūkstančių priešų, puolančių mane iš visų pusių.

Masyviam, galingam priešo puolimo regimumui priešpastatomas neregimas Dievo buvimas ir jo neįveikiama galybė. „Ateik, VIEŠPATIE! Išgelbėk mane, mano Dieve!“, sako psalmininkas, užbaigdamas savo maldą su išlaisvinimo iš mirtino pavojaus ir gundymo, kuris pražudo, vizija. Psalmininkas aprašo dievišką pergalę. Priešai ir jų neteisinga, žiauri priespauda simbolizuoja visa tai, kas priešinasi Dievui ir jo išgelbėjimo planui. Su dėkingumu ir šlovinimu psalmininkas užbaigia savo maldą - „Išgelbėjimas VIEŠPATIES valioj; tavo palaiminimas tebūna tavo tautai“.

Melsdamiesi šia psalme, - sakė Šventasis Tėvas audiencijos dalyviams, - savais padarome psalmininko jausmus. Skausme, pavojuje, nesupratimo ir įžeidimo kartume psalmės žodžiai atveria mūsų širdį guodžiančiam tikėjimo tikrumui. Dievas visada arti, taip pat ir problemose, gyvenimo tamsybėse – klausosi, atsako ir savo būdu išgelbėja. Bet reikia mokėti atpažinti jo buvimą ir priimti jo kelius, kaip kad Dovydas žeminančiame bėgime nuo sūnaus, kaip kad persekiojamas teisusis iš Išminties knygos, kaip kad Viešpats Jėzus ant Golgotos. Ir kai netikinčių akyse Dievas neįsikiša ir Sūnus miršta, būtent tada visiems tikintiesiems pasirodo tikroji šlovė ir galutinis išgelbėjimas.

Tegu Viešpats mums duoda tikėjimą, padeda mūsų silpnybėje, padaro pajėgiais tikėti ir melstis kiekvienoje kančioje, skausmingų abejonių naktyse, ilgose kančių dienose, atsiduodant su pasitikėjimu Tam, kuris yra mūsų skydas ir mūsų šlovė. (rk)