Mario Vargas Llosa. Visi, tikintys ir netikintys, turime džiaugtis tuo, kas įvyko
Ispanijos sostinėje
Pasibaigus Pasaulinėms jaunimo dienoms, buvo paskelbta daugybė komentarų iš pačių
įvairiausių perspektyvų. Po pirmųjų, dažnai emocijomis trykštančių apžvalgų, šiandien
pasirodo labiau apmąstytų komentarų, kurie bando pažvelgti plačiau. Vienas iš tokių
– rugpjūčio 28 dieną didžiausiame Ispanijos dienraštyje „El Pais“ išspausdintas Mario
Vargas Llosa straipsnis. Ispanakalbis autorius, kilęs iš Peru, yra 2010 metų Nobelio
literatūros premijos laureatas.
Anot rašytojo, šimtų tūkstančių katalikų jaunuolių
invazija, gigantiška visų rasių, kultūrų, tradicijų fiesta Madride, kuriai vadovavo
popiežius Benediktas XVI, kelioms dienoms pavertė Ispanijos sostinę sausakimšu Babelio
bokštu. Išskyrus kelis tūkstančius nualpusių dėl negailestingo karščio, didesnių problemų
nebuvo, viskas praėjo taikiai ir linksmai. Madridiečiai sportiška dvasia sutiko milžiniškų
minių nulemtus vėlavimus. Nedidelės anarchistų, laicistų, ateistų ir maištininkų katalikų
manifestacijos prieš popiežių išprovokavo menkos reikšmės įvykius, kartais tiesiog
groteskiškus, kaip tada, kai viena įsiaudrinusi grupelė mėtė prezervatyvus į kai kurias
jaunutes mergaites, kurios kalbėjo Rožinį užmerktomis akimis.
Yra galimi du
šio įvykio, kurį „El Pais“ pavadino didžiausiu Ispanijos istorijoje katalikų sambūriu,
vertinimai, rašo Mario Vargas Llosa.
Pirma, tai tiesiog jaunimo festivalis,
kuriame religija buvo labiau paviršius, nei gylis. Jaunuoliai iš viso pasaulio pasinaudojo
proga pakeliauti, paturistauti, pasilinksminti, susipažinti su naujais žmonėmis, patirti
keletą nuotykių: trumpai tariant, intensyvios, bet laikinos ir praeinančios vasaros
tostogos.
Antra, šis įvykis aiškiai paneigia katalikybės šiuolaikiniame pasaulyje
atsilikimą ir parodo, jog Kristaus Bažnyčia išsaugo savo jėgą ir gyvybingumą, o Petro
valtis saugiai plaukia per ją nuskandinti grasinusią audrą.
Viena iš audrų
vyksta būtent Ispanijoje, kurioje Roma ir Zapatero vyriausybė ne kartą per kelerius
paskutiniuosius metus susikirto. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI ne vieną
kartą apsilankė Ispanijoje, kuri nebėra tokia katalikiška, kaip kad anksčiau, ypač
tarp jaunimo konstatuojamas augantis netikėjimas arba tikėjimo praktikos mažėjimas.
Tačiau
tai, mano Nobelio premijos laureatas, nėra neišvengiamo žlugimo ir išnykimo simptomas.
Savo būdu Ispanijoje, kaip ir likusiame pasaulyje, išryškėja katalikų Bažnyčios, dešimčių
milijonų asmenų gyvybingumo ir energijos fermentas, ypač Jono Pauliaus II ir Benedikto
XVI pontifikatų metu.
Sunku įsivaizduoti dvi labiau skirtingas asmenybes nei
šie du paskutiniai popiežiai. Pirmasis charizminis lyderis, minių įaudrintojas, nepaprastas
oratorius, kuriame emocija, aistra, jausmai pirmavo prieš gryną protą. Antrasis intelektualas,
idėjų žmogus, kurio natūrali aplinka yra bibliotekos ir paskaitų salės. Prieš mases
jis jaučiasi kukliai, beveik tarsi susigėdęs. Tačiau šis trapumas yra apgaulingas,
nes tikėtina, kad tai vienas labiausiai išsilavinusių, protingiausių popiežių, vienas
iš tų retų popiežių, kurio enciklikos ir knygos gali būti skaitomos be nuobodulio
ir tokių agnostikų, kaip kad jis pats, rašo Mario Vargas Llosa.
Benediktas
XVI, jaunystėje buvo Bažnyčios modernizavimo idėjos šalininkas, dabar užima konservatyvias
pozicijas: galbūt numatęs arba įsitikinęs, kad jei būtų leista daryti viską, ko prašo
progresistai pasauliečiai, teologai ar ganytojai, Bažnyčia suirtų iš vidaus, taptų
chaotiška, kryptį praradusia bendruomene. Kad ir kaip būtų, katalikybė, nors jos gretos
retėja, yra labiau vieninga, aktyvi ir kovinga nei tais metais, kai, atrodė, skils
dėl vidinių ideologinių kovų.
Laisvės kultūrai tai į gerą, ar į blogą? Jei
valstybė yra pasaulietiška, nepriklausoma nuo visų Bažnyčių, kurias turi gerbti ir
nevaržyti, tada į gerą, mano Peru rašytojas. Juk demokratinė visuomenė negalės priešintis
savo priešams, pradedant nuo korupcijos, jei jos institucijos nebus remiamos solidžių
etinių vertybių, jei joje neklestės turtingas dvasinis gyvenimas, kuris yra priešnuodis
destruktyvioms ir anarchiškoms jėgoms, būdingoms žmogui, kai šis pasijunta laisvu
nuo bet kokios atsakomybės.
Ilgą laiką buvo tikima, kad su žinojimo pažanga
ir demokratine kultūra religija, aukštesnės formos prietaras, išnyks, o ją pakeis
mokslas ir kultūra. Šiandien žinome, kad toks įsitikinimas buvo dar vienas prietaras,
kurį palaipsniui paneigė tikrovė.
Ir žinome, ypač šiandien, kad kultūra yra
nepajėgi atlikti to vaidmens, kurį jai su tokiu dosnumu ir naivumu priskyrė devyniolikto
amžiaus laisvamaniai mąstytojai. Nes mūsų laikais kultūra nustojo būti rimtu ir giliu
atsakymu į žmogiškos būtybės klausimus apie gyvenimą, apie mirtį, apie istoriją ir
lemtį, kaip kad bandė būti anksčiau, ir tapo, viena vertus, lengvu pasilinksminimu,
antra vertus, kabala nesuprantamų ir arogantiškų ekspertų, užsidariusių nesuvokiamų
žargonų tvirtovėse, šviesmečiais nutolusių nuo paprastų mirtingųjų.
Kultūra
negalėjo ir negalės atstoti religijos, išskyrus mažoms grupėms, marginalioms palyginus
su plačiąja visuomene. Didžioji dalis žmonių randa atsakymus tik per transcendenciją,
kurios nei filosofija, nei mokslas, nei literatūra nepajėgė racionaliai pagrįsti.
Kad ir kiek daug puikių intelektualų bandytų mus įtikinti, jog ateizmas yra
vienintelė logiška ir racionali per civilizacijos istoriją sukaupto pažinimo ir patirties
pasekmė, eiliniam žmogui galutinio išnykimo idėja bus netoleruotina ir jis tikėjime
atras gyvenimo po mirties viltį.
Tad religija, kol neužima politinės valdžios
vietos ir kol ši moka išsaugoti savo nepriklausomybę ir neutralumą, yra ne tik teisėta,
bet ir būtina demokratinei visuomenei.
Tikintys ir netikintys, baigia savo
apmąstymą rašytojas, turime džiaugtis tuo, kas įvyko Madride tomis dienomis, kai Dievas,
rodės, egzistuoja ir katalikybė atrodė teisinga ir vienintelė religija, ir kai visi,
kaip geri vaikai, ėjome įsikibę į Šventojo Tėvo ranką link dangaus karalystės. (rk)