Sekmadienio vidudienio malda

Sekmadienio vidudienio maldos, kurią Benediktas XVI vedė savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe šalia Romos, trumpame apmąstyme popiežius kalbėjo apie sekmadienio Evangelijos ištrauką, apie Jėzų, kuris turi „eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“.

Viskas apsiverčia mokinių širdyse. Kaip įmanoma, kad Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kentėtų iki mirties? Apaštalas Petras pasipriešina, nepriima tokio kelio ir sako savo Mokytojui, kad Dievas to nenori, taip neturi atsitikti.

Čia aiškiai pasirodo skirtumas tarp Tėvo meilės plano, numatančio Viengimio Sūnaus atidavimą kryžiui už žmonijos išgelbėjimą, ir mokinių lūkesčių, troškimų, planų.

Šis kontrastas kartojasi ir šiandien: kai gyvenimo realizavimas yra orientuotas tik į socialinę sėkmę, fizinį ir ekonominį perbūvį, nebemąstoma Dievo, tačiau žmonių mintimis. Galvoti pagal pasaulį reiškia nustumti Dievą į šalį, nepriimti jo meilės plano, beveik trukdyti įvykdyti Jo išmintingą valią.

Todėl Jėzus pasako Petrui labai kietus žodžius: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas“. Viešpats moko, kad mokinių kelias yra jo, Nukryžiuotojo sekimas. Evangelijos moko, kad šis sekimas savęs atsisakant yra būtinas žmogui, be šito jis negali savęs atrasti.

Kaip savo mokinius, taip ir šiandien mus Jėzus kviečia: „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Krikščionis seka Viešpačiu, kai su meile priima savo kryžių, kuris pasauliui atrodo kaip pralaimėjimas ir gyvenimo praradimas, žinodamas, kad jį neša ne vienas, o kartu su Jėzumi, eidamas tuo pačiu savęs atidavimo keliu.

Paslaptingu būdu Jėzus, kad išrautų nuodėmę iš žmogaus širdies, priima kryžių. Laisvai priimdamas mirtį, Jėzus neša visų žmonių kryžių ir tampa išgelbėjimo šaltiniu visai žmonijai. Pasak Kirilo iš Jeruzalės, „pergalingas kryžius apšvietė apakusius iš nežinojimo, išlaisvino įkalintuosius nuodėmėje, prikėlė visą žmoniją“.

Prieš sveikindamas įvairiomis kalbomis į Kastelgandolfą atvykusias piligrimų grupes, Šventasis Tėvas pakvietė visus prašyti Mergelės Marijos ir šv. Augustino, sekmadienį minėtą Bažnyčios liturginiame kalendoriuje, kad kiekvienas iš mūsų mokėtų sekti Viešpatį kryžiaus kelyje, leistųsi būti perkeičiamu dieviškosios malonės ir galėtų suprasti Dievo valią. (rk)