Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug
iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią
dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie,
tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin,
šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Tuomet
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs,
tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras;
o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu
jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų
išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su
savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16, 21-27).
GYVENIMO DOVANA
Simonas, Kafarnaumo žvejys, ką tik
išpažino, kad Jėzus yra Mesijas…
Jėzaus reakcija tada tikriausiai nustebino
apaštalus: Jėzus neteikė jokios reikšmės tautos lūkesčiams apie galingą, nusiteikusį
nugalėti okupantus romėnus mesiją. Vietoje to Jėzus paaiškino Simonui, kad šis yra
uola, priedo dar, tokia galinga, kad galės paremti ir palaikyti kitus brolius. Galima
būtų kalbėti apie laimingą pabaigą, palydimą susijaudinusio Petro žvilgsnio ir kitų
apaštalų džiaugsmo. Būtų gražu tuo ir užbaigti šią sceną: Petras parodomas visiems,
kaip pavyzdingas mokinys, ir mes galėtume ramia širdimi užversti Evangelijų knygą.
Deja,
praėjusio sekmadienio istorija turi ir savo pabaigą: visai ne tokią poetišką, o veikiau,
sugluminančią, skaitomą šio sekmadienio Mišiose. Tai toks rūstus pasakojimas, kad
nenoromis dar kartą mus visus įtikina, jog turime reikalą su tikrai autentišku Evangelijos
tekstu: joks autorius nedrįstų parašyti veikalo, kuriame pagrindinis veikėjas parodomas
tokioje nepalankioje šviesoje.
Pagyręs Petrą už jo išpažinimą Jėzus atvirai
savo mokiniams papasakojo apie laukiančius išmėginimus ir pavojus, atskleisdamas,
kad Jo pasiuntinybė veda į visišką savęs atidavimą, į pabaigą, į mirtį. Jėzus paliudijo,
kad Jo, kaip Mesijo, užduotis neturi nieko bendro su noru nustebinti žmones, pademonstruoti
visiems galybę, sukelti tautą naujiems žygiams.
Ši kalba prigesino apaštalų
entuziazmą. „Kančia?“,„Mirtis?“ Apie ką kalba Mokytojas?
Petras, kuris ką tik
buvo paskirtas pirmuoju popiežiumi, ryžosi įsikišti. Pasivedėjęs Išganytoją nuošaliau,
jis pradėjo karštai aiškinti, kad tokios kalbos šiuo momentu yra nenaudingos, nes
žlugdo apaštalų dvasią ir apskritai, Dievas teapsaugo Jėzų nuo bet kokių kančių.
Tokia
pirmoji pirmojo popiežiaus kalba ir išliko istorijoje: Petras nori paaiškinti Dievui,
kaip reikia išgelbėti pasaulį…
Šis įprotis pasaulyje labai paplitęs, ko gero,
ypatingai katalikų tarpe: mes nuoširdžiai tikime, kad žinome daugiau, negu Dievas,
tikime, kad sugebėtume pasaulį tvarkyti netgi geriau už Jį. Tiesa, nepastebime, kad
net darydami tai, kas mums prieinama, negalėtume pasigirti, jog mūsų aplinkoje, o
ir mumyse pačiuose atsirado daugiau teisybės, sąžiningumo, meilės…
Jėzus labai
aštriai sureagavo į Petro žodžius: tu mąstai, kaip mąsto pasaulis, tu dar nesi tapęs
tikru mokiniu, tavo žodžiai yra įkvėpti piktosios dvasios.
Viešpats myli Petrą,
ką tik jam pavedė labai svarbias pareigas, tačiau nedvejodamas įspėja ir sudraudžia
jį, tuo parodydamas, kad tikra meilė nebijo subarti klystančio. Jėzus primena pirmajam
popiežiui, kad šiam dar reikės nueiti ilgą kelią, atsisakyti savųjų minčių apie tai,
koks turi būti mokinys, kad galėtų visiems iš tiesų tapti tvirta „uola“.
Petras
yra toks, kaip ir mes…
Nemaža tikinčiųjų širdyje slepia keistas viltis Dievo
atžvilgiu.
Dievas yra meilė, Jis yra didis, nuostabus, neišmatuojamas, visagalis,
visa žinantis ir apskritai, „visa-“, apie ką bepagalvotume. Tuo tarpu mūsų gyvenimas
yra vargingas, jame nuolat bijome kančios, todėl Dievas savo galybe galėtų pašalinti
skausmą. Būdami Jo mokiniais tikimės, kad Jis palengvins mūsų kelionę.
Tačiau
Dievas mąsto kitaip. Jėzus pergyvena dėl žmonių požiūrio į Jį, dėl netikėtos žmonių
reakcijos į Jo skelbiamą Gerąją Naujieną ir išeitį įžvelgia tik savęs paties paaukojime.
Žodžių, stebuklų, švelnumo ir nuoširdumo nepakanka, todėl Išganytojas ryžtasi žiauriai
kryžiaus mirčiai.
Kaip tik tam ir pasipriešino pirmasis popiežius. Petras karštai
įtikinėja Jėzų: „Jokiu būdu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“. Petrui ir kitiems
mokiniams norėjosi turėti triumfuojantį ir visus nugalintį Dievą.
Vargšas Petras,
vargšai ir mes, jei nesuprantame Dievo meilės paprastumo! Ar kada nors sugebėsime
savo gyvenime nuo vienintelės minties, kad kančia yra blogis, pereiti prie suvokimo,
kad gyvenimas yra dovana, o dovanoti, reiškia: kentėti?
Tik vėliau Petras supras,
kad tikras mokinys, kaip ir Mokytojas, yra pašauktas mylėti taip, kad nebijotų atiduoti
savęs…