XXI eilinis sekmadienis

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13-20).

MŪSŲ TIKĖJIMAS

Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?- klausia apaštalus Jėzus.

Visuomenės nuomonės tyrimai šiais laikais labai dažnai prieštarauja vieni kitiems, todėl galime sakyti, jog ta nuomonė, ją viešai paskelbus, faktiškai niekuo neįpareigoja.

Jėzus, ko gero, irgi laikėsi tokios pažiūros. Kol apaštalai Jam pasakojo, ką apie jį mano kiti, kuo tiki, Jis į tai nekreipė dėmesio, kol galiausiai uždavė patį svarbiausią klausimą: O kuo jūs mane laikote?

Išganytojui rūpi, koks yra mūsų tikėjimas…

Kas jis toks? Paprastai, užduodami šį klausimą, mes norime sužinoti žmogaus vardą. Jei vardas mums nieko nesako, domimės, kokia yra to žmogaus profesija. Tai, ką žmogus veikia, jau nemažai gali pasakyti apie jo asmenį.

Jėzaus atžvilgiu toks principas netinka. Negalime Jo apibūdinti, kalbėdami apie Jo užsiėmimą. Amato Jis atsisakė, eidamas mokyti žmonių, tą patį teko padaryti ir Jo mokiniams.

Kas esu? – klausia Jėzus. Tai akistata, kai reikia atsakyti, žvelgiant tiesiai vienas kitam į akis. Kas aš esu tau? Ką reiškiu Tau? Kiek esu reikalingas tavo gyvenimui?

Mūsų atsakymo Jėzus laukia ir kituose žmonėse, su kuriais gyvename kartu. Visuomet žmonėms svarbu suprasti, kas mums yra Kristus, kaip Jis pasireiškia mūsų gyvenime, kokius pasirinkimus Jis mums įkvepia, ką mes nuveikiame, laikydamiesi ištikimybės Jo Evangelijai.

Stengdamiesi atsakyti į klausimą, kuo mes laikome Jėzų, turėtume suprasti, kad svarbiausia yra ne išmokti maldas ar katekizmą, bet eiti savo Mokytojo, Kristaus, keliu.

Aš tau sakau, tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,- skamba Viešpaties atsakymas Petrui. Simonas Petras buvo išrinktas ne todėl, kad jis buvo pati tvirčiausia ir gražiausia uola. Kristaus kančios metu labai aiškiai pasirodys, kad taip nėra. Neilgai trukus po ką tik girdėto pažado, Petras bus pavadintas „papiktinimo“ akmeniu. Jis papiktins netgi patį Išganytoją, ragindamas Jį atsisakyti kančios. Bažnyčią stato ne Petras, bet pats Viešpats, kuris nori pasinaudoti žmonėmis, tais netvirtais ir negražiais akmenimis.

Mes irgi šalia Petro uolos dedame savo mažus akmenis. Dažnai nemokėdami ir nesugebėdami labai gražiai liudyti savo tikėjimą, ne visuomet iki galo suprasdami, ko iš mūsų laukia Viešpats, mes vis tiek esame kviečiami statyti tą bendruomenę, kurios „pragaro vartai nenugalės“. Reikia tik vieno: nuoširdaus tikėjimo… Ir noro suprasti, kas mums yra Kristus…

Mons. Adolfas Grušas