Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji
nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą,
jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.
Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių
vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik
tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.
Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O
Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins
visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis
maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština
mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė
pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs
mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija
prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk
1,39-56)
TAI, KĄ PADARĖ DIEVAS
Pačiame vasaros įkarštyje liturgija
kviečia mus pažvelgti į Mariją, apmąstyti jos gyvenimo ir viso velykinio slėpinio
išsipildymą: paėmimą į dangų.
Sakyčiau, kad labai reikšminga, jog šios šventės
Mišių Evangelijos ištraukoje mūsų dėmesys kreipiamas į Marijos susitikimą su savo
giminaite Elžbieta ir ypač į Marijos padėkos giesmę „Magnificat“: „Mano siela šlovina
Viešpatį“. Šiuos žodžius Bažnyčia prisimena kiekvienos vakarinės maldos metu. Jie
mums leidžia suprasti, kuo gyveno Marija, kaip ji sugebėjo besąlygiškai atsiduoti
Dievo valiai.
Ko gero, reiktų pradėti nuo Apreiškimo.
Arkangelas Gabrielius
pakartotinai apsilankė pas žemės gyventojus.
Pirmasis jo pasirodymas Jeruzalės
šventykloje, kuomet buvo pranešta apie būsimąjį Jono Krikštytojo gimimą, buvo beveik
katastrofa. Atrodytų, žinia buvo nuostabi: turi gimti toks lauktas ir trokštas sūnus,
Jeruzalė, viso žydų tautos dvasinio gyvenimo centras, atrodė esanti pati tinkamiausia
vieta, Šventų Švenčiausioji, kur pasirodė angelas, atliepė jo žodžiams, o Zacharijas
buvo tikrai nuoširdus ir rūpestingas kunigas. Atrodytų, nebuvo įmanoma rasti geresnių
sąlygų priimti tokią didžią naujiena, tačiau…
Namai užsisklendė baimėje ir
laukime. Zacharijas nutilo iki tos akimirkos, kuomet ištars gimusio sūnaus vardą,
o Elžbieta pasislėpė nuo žmonių akių, niekaip negalėdama patikėti ją ištikusia laime.
Arkangelas
Gabrielius dar kartą siunčiamas pranešti žinios apie Mesijo gimimą, tačiau šiuo atveju
aplinkybės atrodo visiškai tam nepalankios: Galilėją žydai vieningai vadina netikėlių
kraštu, Nazaretas laikomas vietove, iš kurios negalima tikėtis nieko gero, ten nėra
jokios šventyklos, o vien tik paprastas namelis, kuriame gyvena mergaitė, vardu Marija.
Kaip
tik jai angelas praneša viltingą, tačiau drauge ir neįmanomą suvokti žinią: „Tu būsi
Dievo Motina“. Marija, paprasta, Nazareto mergaitė, išgirdusi tuos žodžius, trumpai
ištarė: „Tebus taip“.
Dievo Žodis buvo priimtas, o Marija tapo Dievo išganymo
plano bendradarbe.
Zacharijas pernelyg rūpinosi atliekamomis apeigomis, pamaldumu
ir viešėja nuomone. Marijos širdis buvo laisva, ji leidosi apglėbiama Dievo, todėl
Dievas patikėjo jos rankoms savo Sūnų. Netenka nė abejoti, kad Marijos širdyje tuo
metu buvo daug sumaišties, joje pynėsi džiaugsmas, paslaptis, nuostaba, baimė, troškimas,
tačiau visa tai, susitikusi su Elžbieta, ji išreiškė labai trumpai: „Didžių dalykų
padarė man Visagalis“.
Iš tiesų tai yra pats svarbiausias momentas: Marija
aiškiai suvokia ir patvirtina, kad visa, kas vyksta, yra Visagalio Dievo darbas. Marija
leidžia Dievui pasinaudoti ja, ji neša joje esantį Dievo Žodį. Ji vienintelė žmonijos
istorijoje pradėta be gimtosios nuodėmės, kad galėtų tapti Dievo Motina, buvo paimta
į dangų, kad drauge su savo Sūnumi ir toliau būtų išganymo bendradarbe ir tarpininke.
Šios
dienos iškilmė kviečia žvelgti į Mariją, į jos „teesie“, į jos pasirengimą aukotis,
į Dievo meilės plano įvykdymą paėmime į dangų, tačiau kartu turime suvokti, kad ši
šventė gali likti nenaudinga, jei viskas mumyse liks, kaip ir buvę.
Ši šventė
– tai paraginimas kiekvienam iš mūsų parašyti savąją „Magnifcat“.
Už ką mes
šloviname Viešpatį? Ar suprantame, kokius didžius darbus Jis padarė mumyse?