Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15,21-28)

SVETIMŠALIAI

Svetimšalis visuomet sukelia tam tikrų nepatogumų…

Jo papročiai skiriasi nuo priimtųjų mūsų visuomenėje, jo gimtosios kalbos nesuprantame, nepažįstame aplinkos ir kultūros, kurioje jis augo.

Žinoma, šiais laikais „svetimšalio“ sąvoka gerokai pasikeitė. Iki karo svetimšaliu galėjome vadinti žmogų, atvykusį iš kaimyninio kaimo. Vėliau jais pradėjome vadinti tuos, kurie buvo kilę iš kito mūsų šalies krašto, paskui iš kitos šalies. Dabar jau nebekelia nuostabos tamsiaodžiai žmonės mūsų gatvėse, kiti, išsiskiriantys savo apranga ir elgesiu.

Susidūrę su svetimšaliu galime pamėginti įveikti priešiškumą ar atvirkščiai: užsisklęsti ir atsiriboti nuo jo, kaip kad elgėsi Jėzaus laikų Izraelio gyventojai.

Izraelitai laikė save išrinktąja tauta, kurią Dievas pasirinko iš daugelio tautų. Kai kurie mėgo dar pridėti: Dievas pasirinko Izraelį, kad jis visiems parodytų tikrąjį Dievo veidą. Rabinai tikintiesiems pasakodavo apie pilną medžių sodą, kuris nenešė jokių vaisių, bet vieną dieną šeimininkas rado vieną prisirpusį ir tokį saldų granatą, kad dėl jo nusprendė pasigailėti viso sodo.

Pradžioje šis požiūris izraelitų tarpe tapo savotišku apsėdimu, privertusiu užsisklęsti nuo bet kokios kitos tautos žmonių. Žydai nepripažino bet kokių susitarimų su kitų tautų žmonėmis, nebuvo įmanoma kalbėti apie mišrias santuokas, kad tuo būdu būtų išvengta sutepties. Jau vėliau, tremties į Babiloniją laikais izraelitai, patys gyvendami svetimoje šalyje, išmoko pastebėti, kad ir pagonių tarpe yra daug moralinių vertybių, todėl galiausiai pasikeitė ir kai kurios žydų tikėjimo nuostatos.

Vis dėlto Kristaus laikais situacija nebuvo lengva: Izraelyje dominavo žydų dauguma, o atkaklūs konservatoriai laikė žydų tikėjimą vieninteliu teisingu, kurį reikia ginti nuo bet kokios įtakos iš šalies. Pirmieji krikščionys sugaišo nemaža laiko ginčydamiesi, ar Jėzus norėjo kreiptis tik į izraelitus ar atvirkščiai: troško atsiverti ir pagonims, kaip būtų buvę galima spręsti iš kai kurių Jo poelgių ir pasisakymų. Atrodė, kad viskas baigsis skilimu, kol Šventajai Dvasiai veikiant, apaštalas Paulius sugebėjo suvokti, kad krikščionybė – tai žinia visai žmonijai.

Suvokdami šį kontekstą, skaitome iš pirmo žvilgsnio nemaloniai nustebinančią Evangelijos ištrauką, kurioje Jėzus nemandagiai elgiasi su kanaaniete moterimi, ne vien svetimšale, bet, priedo, dar ir priklausančia tradiciškai žydams priešiškai tautai. Jėzus elgiasi nemaloniai, netgi įžeidžiančiai, pradžioje netardamas jai nė žodžio, vėliau sakydamas, kad yra siųstas tik pas Izraelio namų avis, o galiausiai, mesdamas niekinantį „šuns“ epitetą.

Net keista! Ar iš tiesų Jėzus buvo toks neišauklėtas?!

Vis dėlto, išgirdęs kanaanietės atsakymą, Jėzus sušvelnėja ir skiria jai tokį pagyrimą, kokio iki tol nebuvo išgirdęs nė vienas izraelitas: „Didis tavo tikėjimas“. Kanaanietė pademonstravo nepaprastą tikėjimą Dievu, įveikdama jai tekusį išmėginimą.

Iš tiesų dažnai ir mes esame panašūs į šią kanaanietę. Ji nebuvo Jėzaus mokine, tiesą sakant, jai net nelabai rūpėjo, kas iš tikrųjų yra Jėzus, ko Jis moko. Ją buvo ištikusi nelaimė ir jai teko girdėti, kad Jėzus galėtų šioje bėdoje pagelbėti. Ko daugiau reikia? Ji atkakliai prašo, kreipiasi pagarbiai, pataikauja, norėdama įtikinti Jėzų jai padėti.

Panašiai elgiamės ir mes, kai, kasdienybėje nelabai rūpindamiesi tikėjimo dalykais, susiduriame su kokia nors didele problema ir tada tampame labai uoliais tikinčiaisiais: iš rankų nepaleidžiame rožančiaus, darome įžadus atlikti piligrimines keliones, degame žvakes priešais stebuklingus paveikslus, kad kaip nors įtikintume Dievą pažvelgti į mus.

O Dievas tyli… Iš tikrųjų, kodėl Jis turėtų kreipti dėmesį į mus? Juk pirmiausia Jis turi pasirūpinti savo mokiniais!

Tokia Jėzaus provokacija kanaanietei turėjo atrodyti lyg antausis. Mes tikrai būtume įsižeidę ir pasitraukę besikeikdami, tačiau ši moteris tik susimąstė.

Ji supranta, kad Mokytojas teisus. Ji juk iš tiesų panaši į šunį, kuris prašo malonės, tačiau primena, kad kartais ir šuniui nubyra šiek - tiek trupinių nuo vaikų stalo.

Šie žodžiai ir privertė Jėzų nusišypsoti…

Šio sekmadienio Dievo Žodis moko mus, kad Dievas myli savo vaikus, savo mokinius, o ne apsimetėlius maldininkus, kurie kreipiasi į Jį tik tada, kai susiduria su sunkumais ir, jiems praėjus, grįžta prie senųjų klaidų. Šis Žodis gydo mus nuo nesveikos baimės kitų tautų žmonių atžvilgiu ir primena vieną tiesą: visi mes esame svetimšaliai, tačiau visi galime tikėtis Dievo malonės.

Kas žino, gal ir mūsų gyvenimo liudijimas taps netikinčiam mūsų broliui proga susimąstyti ir priimti Mokytoją, kuris moka pakeisti širdis.

Mons. Adolfas Grušas