Popiežiaus bendroji audiencija. „Vienuolynai – oazės, kuriose Dievas kalba žmonijai“.

Visais laikais maldai ir Dievui gyvenimą paaukoję vyrai ir moterys, vienuoliai ir vienuolės, savo bendruomenes įkurdavo ypatingai gražiose vietose, kaimuose, ant kalvų, kalnų slėniuose, prie ežerų arba jūros kranto ar netgi mažose salose, - kalbėjo popiežius į Kastelgandolfą atvykusiems maldininkams. Visoms šioms vietoms būdingi du kontempliatyviam gyvenimui labai svarbūs elementai: kūrinijos grožis, bylojantis apie Kūrėjo grožį, ir tyla, kuri įmanoma tik toli nuo miesto ir nuo pagrindinių kelių. Tyla labai reikalinga, kad žmogus galėtų susikaupti, klausytis Dievo, medituoti. Jau pats sąlytis su tyla, jos „įsileidimas“ į žmogaus vidų, nuteikia maldai. Didis pranašas Elijas ant Horebo, tai yra Sinajaus kalno, matė pučiant smarkų vėją, paskui – žemės drebėjimą ir galiausiai ugnį, tačiau juose jis neišgirdo Dievo balso; Dievą jis atpažino tik švelniame tylos balse (plg. 1Kar 19,11-13). Dievas kalba tyloje. Reikia sugebėti jį išgirsti. Dėl to vienuolynai yra oazės, kuriose Dievas kalba žmonijai. Simbolinė vieta yra vienuolyno kiemas, nes tai uždara erdvė atsivėrusi dangui.

Rytoji, brangūs bičiuliai, minėsime šv. Klarą Asyžietę, - kalbėjo popiežius Benediktas trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams. Dėl to norėčiau priminti vieną šitų „oazių“, labai brangią pranciškoniškajai šeimai ir visiems krikščionims – mažąjį šv. Damijono vienuolyną, esantį Asyžiaus miesto papėdėje, alyvmedžių sode nusidriekusiame lig pat Marijos Angelų Karalienės šventovės. Prie bažnytėlės, kurią po atsivertimo atnaujino šv. Pranciškus, įsikūrė Klara ir jos draugių bendruomenė, atsidėjusios maldai ir smulkiems darbams. Jos pasivadino „vargdienėmis seserimis“ ir pasirinko tokią pačią gyvenimo formą kaip ir Mažesnieji broliai: „laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos“ (Klaros regula, I, 2), dirbti artimo meilės darbus (plg. X, 7) ir gyventi tokiame pačiame kukliame neturte kaip Jėzus ir jo švenčiausioji Motina (plg. XII, 13).

Tyla ir vietos, kurioje vienuolių bendruomenės gyvena, grožis, paprastas ir kuklus grožis, yra tarsi atspindys tos dvasinės darnos, kurią bendruomenės stengiasi sukurti. Pasaulyje yra labai daug šitokių dvasios oazių, kai kurios jų, ypač Europoje, labai senos, kitos naujos arba naujų bendruomenių atkurtos. Žiūrint iš dvasinės perspektyvos, šios vietos yra tarsi visą pasaulį palaikantys dvasiniai griaučiai. Ir neatsitiktinai daug žmonių, kai tik turi laisvo laiko, tose vietose praleidžia po keletą dienų. Ačiū Dievui, kad žmogus turi ir dvasinių poreikių!

Minėdami šv. Klarą, atsimename ir kitus šventuosius, kurie mums byloja, jog reikia rūpintis tuo „kas aukštybėse“; atsimename šv. Editą Stein – Teresę Kryžiaus Benediktą, karmelitę, Europos globėją, kurios minėjimas buvo švenčiamas vakar. O šiandien, rugpjūčio 10-ąją, minime diakoną ir kankinį šv. Lauryną, kuris yra ypatingas Romos gyventojų globėjas, - kalbėjo popiežius ir baigdamas savo trumpą katechezę ragino keltis akis į Mergelę Mariją ir prašyti, kad ji mus mokytų mylėti tylą ir maldą. (jm)