Popiežius Benediktas: drąsiai iškęsti gyvenimo kančias pasitikint Dievu

Sekmadienio Evangelijoje sutikome Jėzų, užkopusį į kalną, ant kurio meldėsi visą naktį. Jis atsitolino nuo kitų žmonių ir net savo mokinių, norėdamas pasimelsti vienas, būti arčiau Dievo Tėvo ir toliau nuo šio pasaulio triukšmo. Tačiau Jėzaus atsitolinimas nereiškia nesirūpinimo žmonėmis, arba jų apleidimo, nes šv. Matas pasakoja, kad Jėzus liepė apaštalams irtis į kitą ežero krantą, kur jis ketino juos vėliau sutikti. Tuo metu valtis nuplaukė toli, blaškoma bangų, pučiant priešingam vėjui. Naktį mokiniai pastebėjo Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir, manydami, jog tai šmėkla, persigando. Tačiau Jėzus juos nuramino sakydamas: „Drąsos, tai aš. Nebijokite!“. Bažnyčios tėvai šiame epizode įžvelgė gilią prasmę, - pasakojo popiežius. Ežero vanduo simbolizuoja dabartini gyvenimą ir regimojo pasaulio nepastovumą; audra – visokias žmogų kamuojančias kančias, sunkumus; valtis – Kristaus pastatytą ir Apaštalų vadovaujamą Bažnyčią. Jėzus trokšta pamokinti mokinius drąsiai iškęsti gyvenimo kančias pasitikint Dievu, tuo pačiu, kuris pranašui Elijui ant Horebo kalno apsireiškė „lengvo vėjelio šlamesy“.

Evangelijos pasakojamas įvykis tęsiasi apaštalo Petro išlipimu ant vandens. Jis iš meilės Mokytojui prašo, kad jam lieptų eiti pas jį vandeniu. Tačiau pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“. Šv. Augustinas, įsivaizduodamas pokalbį su apaštalu Petru sako jam: „Viešpats nusilenkė ir paėmė tave už rankos. Tu neįstengi pakilti pats vien savo jėgomis. Turi imti už rankos Tam, kuris nusilenkia iki tavęs“. Šiuo pasakymu šv. Augustinas kreipiasi ne tik į Petrą, bet ir į kiekvieną iš mūsų. Petras eina vandens paviršiumi ne savo jėgomis, o Dievo malonės, kuria tiki, dėka, o kai pasiduoda abejonei, nebežvelgia į Jėzų, o bijo vėjo, kai pilnutinai nebepasitiki savo Mokytojo mokymu reiškia, kad dvasiškai pradeda atitolti nuo Jo ir būtent tada iškyla pavojus paskęsti gyvenimo jūroje. Tas pats su mumis, kalbėjo Benediktas XVI: jei žvelgiame tik į save, tampame priklausomais nuo vėjo ir daugiau nebegalime eiti per audras ir ant gyvenimo vandens paviršiaus. Šventasis Tėvas sekmadienio apmąstymą užbaigė žymaus mąstytojo Romano Guardini žodžiais, jog Viešpats „visuomet yra arti, nes mūsų būties šaknys kyla iš jo. Tačiau turime patirti savo ryšį su Dievu tarp „tolumos“ ir „artumos“ polių. Artuma mus sutvirtina, toluma mus išbando“. (sk)