Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

„PAGUODŽIANTIS SKAUSMAS“

Gyvenime būna akimirkų, kuomet, radę Viešpatį, tęsiame savo kelionę, tačiau toji kelionė jau būna kažkuo kitokia. Galbūt pradžioje kyla ir abejonių, tačiau vėliau mūsų vidinis įsitikinimas auga, stengiamės pagilinti savo tikėjimą, galiausiai atskleisdami kitą, žavinčią perspektyvą. Tada ir Bažnyčią pamatome ne vien tik tam tikrą, gal kam ir antipatišką, struktūrą, bet Prisikėlusįjį tikinčių mokinių bendruomenė. Tada malda liaujasi buvusi nuobodžiu žodžių pasikartojimu ir tampa vieta, kurioje susitinkame su Dievu. Net ir į gyvenimą pradedame žiūrėti ne kaip į medžioklę be taisyklių, kurioje laimi stipriausias, bet kaip į galimybę atrasti kitokią prasmę, nušviečiančią mūsų kelius. Gali skambėti keistai, tačiau paprastai tai susiję su sukrėtimais, kuriuose iš pirmo žvilgsnio beprasmiška ieškoti šviesos ir paguodos.

Iš tiesų čia kalbame apie širdies atsivertimą. Vieniems žmonėms jis būna staigus ir netikėtas, kitiems – lėtas ir gal nepageidaujamas, tačiau su tokiu jausmu susiduriame praktiškai visi. Gaila tik, kad ne visi sugebame atkreipti dėmesį į tą akimirką, nerandame jėgų pripažinti, kad abejonė ir kančia yra ir mūsų gyvenimo dalis, kad Jėzaus mokinys taip pat, kaip ir kiti, nėra apsaugotas nuo skausmo.

Vis dėlto taip atsitinka gana dažnai…

Kai jau pradedame galvoti, kad suprantame viską, kai manome, kad pradėjome žengti nauju tikėjimo keliu, kaip tik tada pastebime savotišką Dievo nebuvimą. Dingsta teigiamos su malda susijusios emocijos, nebejaučiame entuziazmo tikėjime, mums nebesinori džiugiai giedoti, o Dievo Žodis nuskamba tik kaip gražūs pamokymai, neturintys jokios įtakos gyvenimui. Mes suprantame, kad Dievas egzistuoja, tačiau atrodo, tarsi Jis būtų labai toli, kad mes Jam neberūpime.

Tokiu momentu viskas atrodo sunku, skausminga ir nenaudinga… Tada klausiame savęs: kur yra Dievas, kurį tikėjomės atradę? Tada kyla abejonės: gal kartais savo ieškojimuose esame suklydę?
Sakyčiau, kad neturime bijoti kylančių abejonių, nes abejonė gali būti išganinga. Netgi tikėjimas be jokių abejonių gali būti nenaudingas ir nepakeisti mūsų širdies. Abejonė skatina suprasti, palyginti, pasitikėti…

Apie tai kalba ir šio sekmadienio Mišių Evangelija, pasakojanti apie bangų blaškomą apaštalų valtį. Tai daugiau teologinis, negu istorinis pasakojimas, ir nereikia daug pastangų, kad toje bangų blaškomoje valtelėje įsivaizduotume save pačius.

Pasitaikantys išmėginimai gąsdina mus, tačiau drauge jie parodo, ar tvirtas yra mūsų tikėjimas. Kaip tik tada, kai bangos, atrodytų, baigia užlieti mus, kai atrodo, jog esame nugalėti gyvenimo sunkumų, įvyksta tai, ko nė nesitikėjome. Prie mūsų per audrą artinasi Jėzus ir kartoja: „Drąsos, tai aš, nebijokite!“

Žydai visuomet buvo sausumoje gyvenanti tauta, todėl Šventajame Rašte aprašoma ežere kilusi audra galėjo reikšti tik begalinį siaubą. Jėzaus, žengiančio vandens paviršiumi, įvaizdis turėjo vieną prasmę: Jis apvaldo pačią didžiausią baimę, kokią tik begalėtume įsivaizduoti, baimę, trukdančią džiaugtis, atimančią norą gyventi.

Šią žinią Dievo Žodis perduoda ir mums, šių dienų tikintiesiems. Mes taip pat susiduriame su ligomis, mylimųjų mirtimi, užmarštimi, vienatve, tačiau kaip tik toje abejonių ir skausmo tyloje pas mus ateina Viešpats… (mons. A. Grušas)