Monika Midverytė: „Mūsų piligrimai yra džiugūs“

Visą praėjusią savaitę piligriminį Atgailos žygį ėjęs pranciškoniškasis jaunimas grįžo į savo namus. Kartu su broliais pranciškonais apie 40 jaunųjų piligrimų pėsčiomis keliavo nuo Klaipėdos iki Pakutuvėnų kaimo (Plungės raj.), kur šventė Porciunkulės atlaidus. Jau dvidešimt metų besitęsianti pranciškoniškų žygių tradicija savita tuo, kad jo metu piligrimai su savimi nepasiima jokių daiktų, o maisto, vandens ar nakvynės prašo iš sutiktų gyventojų.

Apie kelyje patirtus įspūdžius ir sutiktus žmones pasakoja Vilniaus Bernardinų pranciškoniškojo jaunimo brolijos prezidentė Monika Midverytė.

Dažnas iš mūsų piligrimą įsivaizduojame kaip pavargusį, su lazda keliaujantį žmogų... O kaip jūsų atveju? Kaip sekėsi eiti, ar sunkus žygis buvo?

Piligrimai šiais metais pas mus buvo labai įvairūs: nuo pačių mažiausių – vienuolikmečių – iki brolių pranciškonų, kuriems jau yra daugiau negu 40 metų. Piligrimas, mano nuomone, yra tas, kuris išdrįsta išeiti. Iš savęs, iš saugios aplinkos. Nebijantis išeiti į pasitikėjimo piligrimystę. Mūsų kelyje, iš tikrųjų, visko buvo – ir sunkių momentų, pūslių ant kojų, žaizdų... Buvo lietus, kuris visus dešimt kilometrų pylė kaip iš kibiro – liejosi malonė į mūsų drabužius, į megafoną, kuris pradėjo nebeveikti... Bet per tą lietų mes gavom Dievo dvasios ir buvo labai stiprus šlovinimas tą vakarą, kai aplankėm Mikoliškių kaimą. Mūsų piligrimai yra džiugūs. Mes patiriam malonę būti „Dievo armija“. Einame, meldžiamės, giedam: „Dievo armija per pasaulį eina ir sudrebina pragaro vartus!“ Tad visą nuovargį nuo nueitų kilometrų skaičiaus ar pūslių ant kojų Dievo malonė perkeičia, kai žygis einamas su nuolatine malda.

Šv. Pranciškus savo bičiuliui Leonui yra pasakęs, jog tobulas džiaugsmas – kada tavęs nepriima nakvynei, išveja, kuomet tu esi alkanas, basas... Kaip jums? Ar teko šį „tobulą džiaugsmą“ patirti? Koks lietuvių svetingumas?

Galima dėkoti Dievui, kad lietuviai dar yra pakankamai atviri. Šiame žygyje kartu su mumis keliavo piligrimas iš Vokietijos, kuris specialiai dėl mūsų žygio atvyko iš savo namų, nes jam ši patirtis buvo tokia neįtikėtina, kad jis tai norėjo pakartoti. Jis sakė, kad Vokietijoje būtų visiškai neįmanoma atlikti tokios piligrimystės – ten žmonės nepasitikėtų, nepriimtų nakvynei... O pas mus šiam piligrimui elgetavimas pasirodė tokia fantastika!

Kitaip, nei Europoje, Žemaitijoje žmonės dar linkę priimti. Aišku, visko būna: yra labai daug nusigėrusių šeimų, yra Jehovos liudytojų, kurie savo tiesas skelbia... Vienoje parapijoje buvo ir katalikų, ir liuteronų bendruomenės, tad ten taip pat nebuvo labai lengva. Bet aš su drauge kaip tik papuoliau nakvoti pas liuteronų šeimą. Jie žengė tikėjimo žingsnį, mus priimdami. Žinoma, nėjo į katalikų šv. Mišias, bet priėmė mus nakvynei ir pasidalino duona, dešra, arbata... Taip, žmonės yra atviri.

O kaip vyksta pats priėjimas prie žmogaus, prašymas duonos, vandens, nakvynės? Ar nebaisu būna, kad paprasčiausiai atstums, nesupras, juoksis?

Broliai pranciškonai ir vadovai piligrimams visąlaik akcentuoja, kad mums nėra svarbiausia gauti pavalgyti ar nakvoti. Pirmasis mūsų tikslas – paskelbti Gerąją Naujieną ir melstis už žmones. Todėl mes išsiskirstome po du ar tris, pasibeldžiame į duris, pasisveikiname: „Garbė Jėzui Kristui“, prisistatome, kad esam piligrimai, keliaujam į atlaidus su broliais pranciškonais, pasakome žygio temą (Šiemet ji buvo „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ - kadangi Lietuvos vyskupų konferencija šiuos metus paskelbė Dievo Gailestingumo metais). Tuomet klausiame žmonių, gal jie turi kokių intencijų, kuriomis mes galėtume melstis už juos, jų mirusius artimuosius, ligonius ar vaikus. Ir, kai užmezgamas ryšys, pradedame šilčiau bendrauti, paklausiame: „Gal, dėl Dievo meilės, mums, piligrimams, galėtumėt paaukoti duonos, vandens, kokio maisto pietums? Mes nesinešame su savimi nieko, nes einame pasitikėjimo piligrimystę.“ Taip pat vakarais prašome ir nakvynės.

Ir priima?

Visaip būna. Vieni sako: „Atsiprašom, pas mus vaikai, anūkai, svečiai, neturim vietos...“ Kiti gal pabijo, nepasitiki.

Bet turbūt nakvynės visiems užtenka?

Dar nėra buvę, kad neturėtume kur nakvoti! Aišku, kai kada tenka nakvoti ir kokiuose kultūros namuose. Labai linksmai prisimena keletas piligrimų, kaip jie prieš kelis metus miegojo šarvojimo salėje, nes kitus nebeliko vietos...

Galiu pasakyti, kad pranciškoniškojo jaunimo atgailos žygį galėtume pavadinti „mobiliuoju chirurginiu skyriumi“, nes, einant per miestelius, kaimus, Viešpats gydo. Gydo širdis ne tik tiems žmonėms, kuriuos sutinkame, bet ir pačius žygeivius. Mačiau, kaip keitėsi žmonių veidai, santykis maldoje su Dievu. Dažnai po užtarimo maldos ir jaunimas, ir nuostabios močiutės, ir vyrai kaimų – visi nuo brolių nuėjo su ašaromis, dėkojo Dievui.

Ypatingai su džiaugsmu atsimenu, kaip Vėžaičių miestelyje užtarimo maldos paprašė aštuoniasdešimtmetė močiutė – tokia graži graži, žila visa, garbanota, mažutė. Kai už ją broliai pasimeldė, ji atėjo prie šlovinančio jaunimo, atsistojo į mūsų gretas, iškėlė į viršų rankas ir pradėjo šlovinti! Buvo taip neįtikėtina! Džiaugiausi, pirmąkart matydama tokią charizmatę močiutę... Iš tiesų, kai Dievo dvasia veikia, kai vyksta išgydymas, išlaisvinimas, tada visi patiriame tą džiaugsmą ir šloviname Viešpatį. Ir aš tikiu, kad mes grįžtame po piligriminio žygio jau kitokie – labiau suartėję su Dievu.

Simonas Bendžius, Vatikano radijui iš Vilniaus