Kalbėti baltarusiškai Vatikano radijas pradėjo prieš šešis dešimtmečius. Romoje pokario
metais atsidūrę baltarusiai išeiviai – kun. Piotr Tatarinovič, kun. Leu Harška, kun.
Česlau Sipovič (vėliau tapęs vyskupu), taip pat pasaulietis inžinierius Ridleuski
– sukūrė iniciatyvinę grupę, kuri pradėjo įtikinėti Šventojo Sosto pareigūnus, jog
žinant kokioje padėtyje tuo metu buvo atsidūrusi Baltarusijos katalikų bendruomenė,
baltarusiškos Vatikano radijo laidos yra būtinos. Šią entuziastų grupę 1949 m. pabaigoje
audiencijoje priėmė popiežius Pijus XII. Išklausęs jų argumentų, popiežius pritarė
ir jau nuo 1950 m. sausio 6 d., Trijų Karalių šventės, Vatikano radijas pradėjo transliuoti
reguliarias laidas baltarusių kalba. Vatikano radijas tapo pirmąja radijo stotimi
iš užsienio transliuojančia laidas baltarusių kalba. Pirmuoju redakcijos vadovu tapo
vienas minėtos iniciatyvinės grupės narių – kun. Piotr Tatarinovič.
Iki 1989
m. Baltarusijos katalikų bendruomenė gyveno visiškoje izoliacijoje. Trūko kunigų,
sielovada buvo labai suvaržyta, katechezė už bažnyčios ribų griežtai draudžiama. Apie
savo spaudą ar kitokią žiniasklaidą nebuvo nė svajojama. Tad šiuos keturis dešimtmečius
baltarusiškos Vatikano radijo laidos buvo kone vienintelis tiltas, jungiantis Baltarusijos
katalikus su Roma ir Bažnyčia laisvajame pasaulyje. Žinant kunigų stygių ir sovietų
valdžios labai praretintą sielovados tinklą, radijo laidose skambėjo ne tik žinios,
bet taip pat liturginiai ir katechetiniai tekstai.
Įvykus didžiosioms permainoms
ir pasibaigus persekiojimams, Baltarusijoje atsirado vietinių katalikiškų žiniasklaidos
priemonių, tačiau ne tiek, kad jos atstotų Vatikano radijo laidas, kurios ypač kiek
tai liečia informavimą apie popiežiaus veiklą, yra vienintelis šaltinis skelbiantis
ne tarpininkų parengtus pranešimus, bet tiesiogiai iš paties popiežiaus lūpų girdimą
mokymą. Be to, atsižvelgiant į Baltarusijos konfesinę sudėtį, baltarusiškose Vatikano
radijo laidose nemažai dėmesio skiriama ekumenizmui.