Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį. Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“. (Mt 13,44-52)

LOBIS IR PERLAS

Gyvenimas panašus į lobio ieškojimą. Mums yra duoti nurodymai, pamokymai, kaip tinkamai suprasti to lobio žemėlapį. Visa tai gavome veltui, kaip dovaną. Todėl keista, kad elgiamės, tarsi beviltiški neišmanėliai, nuolat ieškome vis kokių nors naujovių ir lengvai patikime tais, kurie siūlo kelius, kuriais galėtume pasiekti laimę. Pasiduodame apgavikams, sakantiems, kad jie žino viską, ir visiems aiškina, jog norint tapti laimingais, reikia tik didesnio automobilio, lieknesnės figūros, milijoninio uždarbio.

Tragiškiausia yra tai, kad daugelis ir tiki tokiomis iliuzijomis!

Evangelistas Matas šį sekmadienį skaitomus Evangelijos žodžius parašė, praėjus trisdešimčiai metų nuo tos dienos, kuomet jis atsisakė visko, ką iki tol buvo pasiekęs. Jis praturto, besidarbuodamas mokesčių rinkėju, ir kaip tik ten būsimojo apaštalo žvilgsnis susidūrė su Nazariečio, dailidės, kurį visi laikė pranašu, žvilgsniu.

Mesijas prisiartino prie mokesčių rinkėjo stalelio be pykčio ir neapykantos, kaip kad kiti, nejausdamas baimės ir paprašė Matą palikti viską ir nedvejojant sekti Jį. Matas taip ir pasielgė, nė gerai nesuvokdamas, kodėl.

Nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeitė. Jis manė, kad jau turi savo kišenėje brangų perlą: pinigus, pagarbą, pažintis su valdžios žmonėmis, tačiau Jėzaus žvilgsnyje išvydo ir suprato, koks yra tikrasis lobis.

Mes irgi galvojame, jog žinome, kur slypi mūsų laimės šaltiniai, tikime, kad jau žinome, kur paslėptas mums skirtas lobis ir visomis jėgomis mėginame jį surasti.

Tačiau ar tikrai žinome, kas pripildo mūsų širdį?

Pirmajame Mišių skaitinyje kalbama apie Saliamoną, jauną savo tėvo Dovydo sosto paveldėtoją, susidūrusį su tikrai neeiliniais sunkumais. Tuo metu Izraelio karalystę supo priešai, ir nors maža izraelitų tauta tapo viena to meto karinių galybių, vidinį šalies gyvenimą krėtė nuolatinės kovos dėl sosto bei valdžios intrigos. Pats Dovydas buvo patyręs daug skausmo, matydamas, kaip sosto gviešiasi ir tarp savęs kovoja jo vaikai. Jo pasirinktasis įpėdinis Saliamonas užėmė sostą.

Jam teko spręsti nepaprastai sunkią užduotį: apsaugoti ir valdyti žmones, pasirūpinti pastatyti šventyklą, tačiau jis buvo jaunas, labai jaunas, todėl jam reikėjo pagalbos.

Tokią dovaną jam ir suteikė Dievas. Saliamonas paprašė sugebėjimo visuomet elgtis išmintingai. Nuostabu!

Jei mums būtų duota tokia galimybė, ko paprašytume mes? Sveikatos, turtų, meilės, sėkmės?

Saliamonas paprašė išminties, kad mokėtų valdyti žmones. Jis to prašė ne savo, o kitų labui.

Kuomet mes kalbame apie savo gyvenimo lobį, kuomet ieškome laimės, visuomet turime melsti išminties, kad sugebėtume teisingai pasirinkti šiame ieškojimų kelyje.

Trečią sekmadienį iš eilės liturgija Mišiose mums siūlo įsigilinti į Jėzaus palyginimus. Šiandien susiduriame su trimis nedideliais palyginimais. Pirmieji du mums kalba apie Dievo karalystę, kaip kažką labai vertingo, kas pakeičia žmonių gyvenimus.

Žmogus randa lobį, bekasdamas dirvą, parduoda visą savo turtą ir perka dirvą…

Perlų rinkėjas, radęs nepaprastai brangų perlą, dėl jo nepagaili visos savo nuosavybės…

Tiek vienas tiek kitas pasakojimas iš esmės reiškia viena: pats gyvenimas yra ištisinis ieškojimas ir tik vienas Dievas žino tai, kas gali pripildyti mūsų širdis. Vien tik Jis žino, kas gali padaryti mus tikrai laimingais.

Kartais Dievą susitinkame ir neieškodami, kaip žmogus, kuris rado lobį, kasdamas dirvą. Kur kas dažniau susitikimas su Dievu reiškia ilgą ir vargingą ieškojimą, kuris gali tęstis net ir visą gyvenimą. Svarbu suvokti, kad Jėzus šiais palyginimais nori pasakyti, kad vien tik Dievas gali numalšinti žmogaus širdies nerimą.

Trečiasis palyginimas klausytojus tarsi nukelia prie Tiberiados ežero, kuomet po žūklės pasiekę krantą žvejai turėdavo išrūšiuoti žuvis, išmesdami atgal į ežerą nevalgomas ar draudžiamas valgyti. Iš tiesų šis palyginimas be paties Jėzaus išaiškinto sulyginimo su laikų pabaiga, savyje slepia ir dvasinio gyvenimo dinamikos paaiškinimą: vieną kartą radę lobį, pagauti entuziazmo, mes karštai puolame sekti Viešpatį. Vis dėlto po kiek laiko reikia įvertinti savo emocijas ir jausmus. Kaip dirvoje pasėta gera sėkla auga kartu su erškėčiais ir raugėmis, taip ir mūsų dvasinio gyvenimo augimui reikia išminties suvokti Dievo valią..

Ar jau radome savo lobį?!

Mons. Adolfas Grušas