Krikščionys Šventojoje Žemėje. Konferencija Londone

Liepos 18-19 dienomis Londone vyko konferencija, skirta Šventajai Žemei ir čia gyvenančioms krikščionių bendruomenėms. Konferenciją globojo Kenterberio arkivyskupas Rowan Williams, anglikonų garbės primas, ir Vestminsterio arkivyskupas Vincent Nichols, Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas.

Konferencijoje dalyvavo akademikai, žurnalistai, Artimųjų Rytų regiono apžvalgininkai, religinių bendruomenių vadovai, tarp kurių – Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal ir Jeruzalės anglikonų vyskupas Suheil Dawani.

Patriarchas Twal savo pranešime realistiškai aprašė dabartinę Šventosios Žemės situaciją, kuri yra „skausminga ir draskanti“ dėl joje vykstančio geopolitinio konflikto. Pasak ganytojo, aprašant padėtį įprastiniais tapo tokie žodžiai, kaip „bedarbystė, terorizmas, užgrobimas, raketų atakos, namų griovimas, saugumo mūrai“. Už šitų žodžių yra konkretūs asmenys ir jų gyvenimas Šventa vadinamoje Žemėje.

Deja, jau ir taip per ilgai užtrukęs konfliktas, rodos, kaip niekad komplikuotas, o didžioji dalis tendencijų gero nežada. Antai, demografiniai pokyčiai, persikėlimai grasina protingai pusiausvyrai Jeruzalės mieste. Kai kurios izraeliečių ir palestiniečių grupės neigia viena kitos teisę egzistuoti. Gazos ruože išgyvenama didžiulė žmogiška tragedija.

Ir galbūt pats blogiausias dalykas, kad praktiškai nebėra vilties, nebėra minties ir nusiteikimo būti kartu. Visa izraeliečių ir palestiniečių karta užaugo vienas kito neapykantoje, baimėje ir įtarinėjime. Vis sunkiau įsivaizduoti bendrą ateitį, vis lengviau demonizuoti vienas kitą, vis sunkiau atleisti ir kalbėtis.

Kodėl tam nėra galo, kodėl buvo prarasta tiek progų taikytis? Didelė kaltės dalis tenka politiniams lyderiams. Pirmiausia patys izraeliečiai ir palestiniečiai turi išspręsti tarpusavio problemas, atsisakydami maksimalių reikalavimų ir vienas kito ignoravimo. Tačiau jiems reikia padėti, nes patys vieni jie to nebėra pajėgūs padaryti: dėl neproporcingų jėgų, dėl nepasitikėjimo, dėl pernelyg didelės istorinės, politinės, religinės painiavos. Padėti turi tarptautinė bendruomenė. Ilgalaikė išeitis turi būti teisinga, pripažįstant visų tautų ir visų religijų orumą ir teises.

Kitas pranešėjas, perdavęs asmeniškus popiežiaus Benedikto XVI linkėjimus, buvo kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas. Kalbėdamas apie krikščioniškų bendruomenių, jau pusę amžiaus silpnėjančių dėl konflikto ir dėl emigracijos, perspektyvas, kardinolas sakė, kad „turime išvengti Šventosios Žemės tapimo archeologine ir istorine vieta, lankoma taip, kaip Koliziejus Romoje. Krikščionims Šventoji Žemė yra Dievo Apreiškimo žemė, Jėzaus gyvenimo, mirties, prisikėlimo vieta. Neįsivaizduotina, kad Beatliejus ar Šventojo Kapo vieta taptų muziejais su bilietais ir gidais, kurie aiškintų gražias legendas. Mums Šventosios Vietos, šventovės, yra daug daugiau už akmenis. Tai gyvi liudijimai, su žmonėmis, šeimomis, mokyklomis, kultūriniu paveldu, kalbomis, amatininkais, folkloru“.

Pasak kardinolo Tauran, patys Šventosios Žemės krikščionys turi suvokti savo išskirtinumą, savo tam tikrą orumą: jie priklauso apaštalinėms Bažnyčioms. Jų tikėjimas nėra atneštas iš Romos ar Konstantinopolio. Tai apaštalinės bendruomenės pačia giliausia prasme, pastatytos ant apaštalų tikėjimo.

Tai taip pat reiškia, kad Šventosios Žemės ir Artimųjų Rytų krikščionys, kurie yra arabai, yra savo namuose. Jie neprašo prieglobsčio. Jie čia yra anksčiau už musulmonus. Jų liturgijoje naudojama ta kalba, kuria kalbėjo Jėzus.

Galiausiai, krikščionių reikia Artimuosiuose Rytuose ta prasme, kad būtų tiltas, kad padėtų regiono valstybėms išsaugoti atvirumą ir pliuralizmą. Apie tai yra kalbančių ir tarp pačių musulmonų. (rk)