Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'“. (Mt 13, 24-310)

KANTRYBĖS VAISIAI, mons. Adolfas Grušas

Dievas dosniai sėja savo Žodį, su tikrumu, kad jis visada galės rasti vietą mūsų širdyse. Taip iš tiesų yra, nes, jeigu praėjus dviems tūkstančiams metų, mes vis dar renkamės klausytis to Dievo žodžio, reiškia, kad jis turėjo įtakos mūsų gyvenimui, yra mums svar-bus.
Vis dėlto kyla klausimas: jei Žodis taip išplito ir įsišaknijo milijonų žmonių širdyse, kodėl mes vis labiau jaučiame mus gaubiančias tamsybes? Kodėl širdyje tvyro nemaloni nuojau-ta, jog, nežiūrint dviejų krikščionybės tūkstantmečių, pasaulis tebėra paskendęs tamsoje?
Ar iš tikrųjų kažkas pasikeitė pasaulyje nuo to, kad jame gyvena krikščionys? Mes žinome, kad Dievo žodis skelbiamas ištikimai ir visi, kurie tą Žodį priėmė, žino, kaip sunku leisti jam augti. Kyla įspūdis, kad ne vien tik Dievas vykdo šią sėją, ir būsime teisūs, nes piktasis atkakliai sėja pasaulyje savo sėklą: blogio rauges.
Vis tiktai reiktų prisiminti, kad pasaulis atsirado iš Dievo rankos, o tai reiškia, kad yra sukurtas iš gėrio ir gėriui. Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje Išminties knygos apmąstymas primena mums, kad, jeigu garbingai vertiname kūriniją, prieisime išvados, kad visos tvarkos Kūrėjas yra Dievas, kad Jis yra teisingas ir romus.
Pasaulis yra geras ir žmogus yra geras. Tiesa, tuo patikėti kai kuriais momentais yra gana sunku. Nors Jėzus apie tai kalba su vidine giedra ir jėga, ko gero, jau nebemokame viską vertinti iš gerosios pusės, įžvelgti tiesą už išorinių ženklų, suvokti esmę.
Priešas sėja rauges paslapčia, naktį. Gėris ir blogis auga kartu, ir tai pamatome kur kas vėliau. Tuomet, kai patys užaugame…
Stebina Evangelijos palyginime minimo šeimininko išmintis: jis sudraudžia pernelyg uolius tarnus, kurie norėjo matyti švarų lauką ir skubėjo rinkti raugių. „Būkite kantrūs“,- sako jiems šeimininkas,- „kad, rinkdami rauges, neištryptumėte su jomis ir kviečių“.
Sėjama Dievo Karalystės sėkla, Žodis, apie kurį kalbėjome praėjusį sekmadienį, mūsų širdies dirvą dalijasi su tamsybėmis, su piktojo pasėtomis raugėmis. Su šia patirtimi anks-čiau ar vėliau susiduria visi šviesos vaikai: praėjus dviems tūkstančiams Evangelijos skel-bimo metų, susidaro įspūdis, kad piktžolės nustelbia išganymo žinią. Išorėje atrodo, kad viskas yra tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, kad, nežiūrint Jėzaus atnešto išganymo, žmo-gus vis dar mokosi, kaip galėtų jį priimti. Išganymas yra rimtas dalykas, ir mūsų Viešpats žino, kad šviesa kovoja su tamsa, ir tamsybės visuomet kelia daugiau triukšmo. Nėra nieko blogesnio, kaip priprasti prie blogio, padaryti savo kasdienybės dalimi, apsimesti, kad to nepastebime. Kitas kraštutinumas – tai pastangos tapti aršiais kovotojais už vidinę švarą kituose, mėginimai pakeisti patį Dievą, įvedant tvarką, išrauti visą blogį, nesiskaitant su pasekmėmis.
Tikriausiai mes visi, kaip ir palyginime minimi tarnai, norėtume aiškumo, ryžtingų spren-dimų čia ir dabar. Norėtume, kad visur nugalėtų gėris, norėtume tikėti, kad Dievas įsikiša, atlygindamas geriems ir nubausdamas bloguosius. Žinoma, save be dvejonių priskiriame geriesiems…
Iš tikrųjų yra kitaip. Mumyse drauge auga ir kviečiai, ir raugės. Reikia suvokti, kad tai vyksta kiekviename iš mūsų, ir Viešpats kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, prašydamas kant-rybės. Toji kantrybė gali pasireikšti skausmu ir laukimu. Reikia būti kantriems, kol bus nugalėtas blogis mumyse. Mes patiriame vidinius prieštaravimus, kenčiame dėl blogio, pasireiškiančio mūsų širdyje, ir klausome Viešpaties, kuris nori daugiau vietos mumyse sau.
Jėzus atkakliai tvirtina: Dievo Karalystė mumyse gali būti ir kaip garstyčios grūdelis, bet svarbiausia yra leisti jai augti. Reikia tik kantrybės…
Tikiu, kad Dievo Karalystė, jos šviesa mumyse nustelbs blogio tamsą.