Bažnyčia kovoje prieš AIDS - „Gerojo Samariečio“ fondas

Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ kalbino ilgametį Popiežiškosios medicinos darbuotojų sielovados tarybos pareigūną Jean-Marie Mupendawatu, prašydamas papasakoti apie „Gerojo Samariečio“ fondo veiklą. Monsinjoras Mupendawatu, po dviejų dešimčių metų darbo Medicinos darbuotojų sielovados taryboje, prieš keletą dienų buvo paskirtas jos sekretoriumi. Tai antrasis postas pagal nešamą atsakomybę.

Monsinjoras Mupendawatu, pats kilęs iš Demokratinės Kongo Respublikos, priminė „Gerojo Samariečio“ fondo įkūrimo aplinkybes ir misiją – ekonomiškai padėti ligoniams, ypač sergantiems AIDS. 2004 metais fondą įsteigė popiežius Jonas Paulius II, vėliau jo administravimą pavesdamas Popiežiškajai sveikatos sielovados tarybai.

„Gerojo Samariečio“ fondas darbuojasi ekonomiškai silpnuose kraštuose, neturinčiuose galimybių pasirūpinti visais savo ligoniais. Konkrečiai fondas siunčia vaistus į sanitarinius punktus, ligonines, sveikatos priežiūros centrus, kuriuose rūpinamasi AIDS prevencija ir jau užsikrėtusiųjų slauga. Dažniausiai šios institucijos priklauso katalikų Bažnyčiai.

Čia galima paminėti 2008 metų duomenis, pagal kuriuos net 27 procentai AIDS prevencijos ir slaugos srityse visame pasaulyje dirbančių medicininių institucijų buvo katalikiškos.

Praktika jau parodė, kad antiretrovirusiniai vaistai iš tiesų veiksmingi kovoje su AIDS ir gerokai prailgina ligonių gyvenimo trukmę. Tačiau jų tiekimas dar labai ribotas. Tad „Gerojo Samariečio“ fondas užsako šių vaistų tiekimą ten, kur jų itin trūksta. Pavyzdžiui, subsaharinėje Afrikoje yra zonų, kur šie vaistai pasiekia tik penkis procentus AIDS ligonių. „Gerojo Samariečio“ fondas yra sudaręs sutartį su viena medicinos kompanija dėl vaistų tiekimo. Mėnesiui ligonio gydymas antiretrovirusiniais vaistais kainuoja apie 12,5 euro, metams apie 150 eurų.

Monsinjoras Mupendawatu pabrėžė, kad fondas gyvuoja iš aukų ir kad aukos pasiekia ligonius „neaptrupėjusios“, nesumažėjusios dėl administracinių išlaidų. Tai įmanoma dėl plataus katalikiškų medicinos institucijų, parapijų, vyskupijų, nunciatūrų tinklo, per kurį įmanoma paramą perduoti ir sunkiau pasiekiamuose regionuose. Sprendimai dėl paramos priimami bendrai – apie tai sprendžia Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas, du tarybos pareigūnai ir keturi vyskupai iš tų šalių, kurios labiausiai kenčia nuo AIDS epidemijos.

Pasak Sveikatos sielovados tarybos sekretoriaus, greta tiesioginės pagalbos ligoniams per konkrečius projektus, fondas rūpinasi ir pažinimo sklaida. Jis minėjo neseniai Vatikane vykusią tarptautinę konferenciją apie AIDS, kurioje dalyvavo ir nekatalikiškų organizacijų vadovai, dirbantys kovos su AIDS srityje, mokslininkai, politikai. Konferencijoje daug dėmesio skirta ne tik medicininiam aspektui, kovos su AIDS politikoms, bet ir etinėms problemoms.

Fondas „Gerasis Samarietis“ gali nuveikti daug daugiau, kombinuojant visų bažnytinių institucijų, vaistų gamintojų, valstybės ir sveikatos sektoriaus institucijų jėgas, - įsitikinęs monsinjoras Mupendawatu.

Jis išvardijo visą eilę konkrečių uždavinių. Pirmiausia, didinti vaistų tiekimą sergantiems AIDS. Šie vaistai prailgina ligonių gyvenimo tikimybę dviem dešimtimis metų. Šiame kontekste, antra, reikia geros medicininio ir slaugos personalo formacijos, ypač tuose regionuose, kur AIDS epidemijos lygis aukštas. Nepaprastai padėtų diagnozės ir analizės laboratorijų tinklo sukūrimas ir išplėtimas. Toliau reikia plėsti prevencines ugdymo programas, čia gali padėti katalikiškų mokyklų tinklas. Tačiau nereiškia pamiršti, kad šie uždaviniai negali būti atskirti nuo bendro kraštų socioekonominio lygio, nuo kovos su kraštutiniu skurdu ir socialine atskirtimi. (rk)