Prof. Andrea Riccardi: „Asyžiaus dvasia“ – ne „interreligijos“ idėja, bet malda už taiką

Po pastarosiomis dienomis Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore Romano” puslapiuose skelbtų kelių Romos Kurijos kardinolų pasisakymų apie popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva Asyžiuje spalio 27 d. rengiamą pasaulio religijų atstovų susitikimą, antradienio numeryje paskelbtas ir neilgas Romos Šv. Egidijaus bendruomenės steigėjo ir buvusio vadovo istoriko profesoriaus Andrea Riccardi straipsnis ta pačia tema.

Kaip žinoma, Šv. Egidijaus bendruomenė jau daugiau kaip du dešimtmečius yra vadinamosios „Asyžiaus dvasios“ puoselėtoja. Po pirmojo, plačiai pagarsėjusio religijų atstovų susitikimo, kurį 1986 m. rudenį Asyžiuje surengė popiežius Jonas Paulius II, panašius susitikimus tiek Asyžiuje, tiek vėliau ir kituose miestuose kasmet rengė Šv. Egidijaus bendruomenė, maldai už taiką ir liudijimams pakviesdama religijų lyderius ir politikus.

Profesorius Riccardi primena, kad pagrindinis tikslas, dėl kurio Jonas Paulius II sušaukė aną pirmąjį Asyžiaus susitikimą buvo malda už taiką. Palaimintojo popiežiaus tikslas nebuvo kurti religijų forumą, bet suburti įvairių religijų išpažinėjus maldai už taiką, kuriai tuo metu gresiantys pavojai buvo labai rimti ir konkretūs. Tad ir vadinamoji „Asyžiaus dvasia“, apie kurią vėliau tiek daug kalbėta, neturėtų būti suprantama kaip kažkokios „interreligijos„ idėja, bet kaip visų religijų lyderių ir išpažinėjų atsakomybė už taiką ir santarvę. Ta „interreligijos“ idėja galbūt ką nors ir viliojo, bet Jonas Paulius II šiuo klausimu turėjo aiškią viziją – jis norėjo, kad tai būtų konkretus įgyvendinimas to požiūrio, kurį skelbia Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra Aetate“. (jm)