Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13,1-9)

ŽODŽIO SĖKLA, Mons. Adolfas Grušas

Šiandien kalbame apie Žodį…

Žodį, pripildantį širdį, sukrečiantį, atverčiantį, gaivinantį, skatinantį, guodžiantį… Kalbame apie Žodį, kuris perskrodžia sielą, lyg dviašmenis kalavijas, iki pat mūsų sąžinės gelmių, kad nuteistų ir apšviestų, kad parodytų mums tikrąjį Dievo Veidą, kad suvoktume, kas iš tiesų esame mes patys.

Tai Žodis, kurio klausomės kiekvieną sekmadienį, tačiau kuris iki šiol taip ir lieka nežinomas net ir tikintiesiems, net ir krikščionims.

Iš tiesų apmaudu matyti tiek daug žmonių, net nemėginančių klausytis Evangelijos, tačiau mielai sekančių eilinio save vadinančio pranašu apgaviko pėdomis. Liūdna, kai tenka klausytis pamokslų, kuriuose kalbama apie viską, bet vengiama komentuoti iškilmingai paskelbtą Dievo Žodį. Darosi neramu, kad žiniasklaida Bažnyčią prisimena tik tada, kai ji užima nepopuliarią poziciją kuriais nors etiniais klausimais, tačiau nutylima, kai ji, laikydamasi ištikimybės Viešpaties pasiuntinybei, skelbia Gerąją Naujieną.

Matant visa tai, mus guodžia šio sekmadienio Mišių skaitiniai, liudijantys, kad Dievas niekuomet nepailsta mūsų mylėjęs, o Jo Žodžio veiksmingumą apriboja tik mūsų sugebėjimas Jį priimti.

Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas kalba išsigandusiai žydų tautai, esančiai Babilonijos tremtyje. Tuo metu jau buvo praėję keletas dešimtmečių nuo pranašo Ezechielio pranašystės, ir niekas jau rimtai nebegalvojo apie sugrįžimą į Jeruzalę. Šiai išsigandusiai tautai ir kalba Izaijas: prabyla tvirtai ir kategoriškai, paliudydamas, kad kaip lietus ir sniegas drėkina žemę ir grįžta į dangų, atlikę tai, kam buvo siųsti, taip bus ir su Dievo Žodžiu, - jei Dievas pažadėjo sugrąžinti savo tautą, taip ir įvyks.

Žinoma, Dievo planai nėra mūsų planai, tačiau Jo pažadai negali būti svarstomi, nes tai, ką Dievas pažada, tai ir įvykdo.

Izaijas kviečia ir mus, Dievo karalystės tremtinius, neprarasti drąsos šiais sunkiais laikais, bet išlikti ištvermingais ir nuolat stengtis vis geriau suvokti Dievo Žodį. Gali būti, kad Žodis, kurį skaitome ir klausomės, į kurį gilinamės ir kuriuo meldžiamės, šią akimirką mums nieko nesako, tačiau, patikėkite, ir tai ne kartą teko patirti, kad išgirstas ir širdimi priimtas Žodis sugrįžta tada, kai to mažiausiai tikimės.

Dievo Žodis visuomet neša vaisių, tačiau jei mes jo nežinome, nekreipiame į jį dėmesio, jei laikome tik vienu žodžiu iš daugelio, jis negali suklestėti širdyje.

Palyginimas apie sėjėją yra vienas iš keleto, kuriuos išaiškino pats Viešpats Jėzus. Palyginimą Jis mokiniams pasakė nelengvu savo pasiuntinybės momentu, kai galėjo atrodyti, jog į Jo žodžius žvelgiama lengvabūdiškai, kad žmonės greitai pamiršta, ką buvo išgirdę.

Vis tiktai stebina tai, kad palyginime minimas sėjėjas, nežiūrint visų sudėtingumų, gausiai beria į dirvą sėklą: netgi ant akmenų, netgi tarp erškėčių. Tai optimistiškas Dievo paveikslas, kuris nesiliauja bėręs savo Žodžio sėklą šiame pasaulyje, jau dūstančiame nuo daugelio žodžių ir laikančiame bet kokį religinį pamokymą pasenusio ir grynai liaudiško tikėjimo liudijimu, visiškai nenaudingu ir keliančiu šypseną savo nuginkluojančiu naivumu.

Vis dėlto Dievo Žodis ir toliau šviečia pasaulyje: net ir tada, kai krinta tarp uolų.

Jis neša vaisius tuose, kurie, skaitydami palyginimą, save įvardytų, kaip kietą ir akmenuotą dirvą.

Neša vaisius ir tuose, kurie skausmingai pripažįsta, kad pernelyg dažnai Jų išklausytą Žodį išplėšia ar užgniaužia pilka kasdienybė.

Taip yra todėl, kad šis skausmas išreiškia troškimą Žodį išsaugoti, leisti jam augti.

Ko gero tai ir yra derlinga dirva…

Mūsų širdžių dirva?…