Arkivyskupas, savo kūne nešiojantis švino skeveldras

Vienas iš naujausių popiežiaus Benedikto XVI bendradarbių yra João Braz de Aviz, buvęs Brazilijos sostinės arkivyskupas. 64 metų dvasininkas šių metų sausio pradžioje buvo paskirtas Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacijos vadovu.

Italų mėnraštis „30 Giorni“ kalbina ir pasakoja apie brazilų ganytoją, leisdamas geriau susipažinti su vienu iš Romos Kurijos vadovų, kuriam tenka uždavinys koordinuoti santykius tarp Šventojo Sosto ir religinių vienuolijų, kongregacijų bei bendruomenių spiečiaus.

João Braz de Aviz gimė vienoje iš pietinių Brazilijos valstijų ir buvo antras vaikas, vėliau sulaukė dar šešių brolių ir seserų. Šeima nebuvo turtinga, tėvas dirbo mėsininku.

Pašaukimą tapti kunigu, pasak arkivyskupo, jis pajutęs labai anksti, vos septynerių metų, ruošdamasis pirmajai Komunijai. Šv. Kotrynos seserų mokykloje, į kurią jis buvo pasiųstas mokytis, šis pašaukimas buvo sustiprintas, tad sulaukęs vienuolikos metų panoro stoti į mažąją seminariją. Čia jis susipažino su gilaus dvasingumo misionieriais, komunistinio režimo išvytais iš Kinijos, vėliau su fokoliarų judėjimo nariais. Vienas iš jų, dailininkas, padarė jam didelį įspūdį – buvęs ateistas apie tikėjimą kalbėjo labai gyvai ir konkrečiai, su didele meile Dievui ir artimui, parodydamas, jog buvimas krikščionimi yra daugiau ir radikaliau už geras ar mandagias manieras su žmonėmis.

Vėliau, 1967-1972 metais jo laukė teologijos ir pedagogikos studijos Romoje, jų metu buvo įšventintas diakonu. Tai buvo laikotarpis po Vatikano II Susirinkimo, kai per visą Bažnyčią nusirito pokyčių banga – reformos, atsinaujinimas, bet taip pat nauji sunkumai ir netikrumas.

Tuo pat metu Lotynų Amerikoje iškilo „Išsilaisvinimo teologija“, patraukusi visą jaunąją kartą. Dėl jos idėjų ir visuomenės perkeitimo idealų, mena ganytojas, jis ir jo draugai buvo pasiryžę mesti seminariją. Tai buvo visiems nelengvas laikas. Vis dėlto likti seminarijoje padėjo fokoliarų dvasingumas ir supratimas, kad reikia kantrybės, ištvermės ir vienybės. Su laiku atėjo supratimas, kad buvimas kunigu nereiškia kažkokio religinio savęs ir kitų „valdymo“.

Šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, apie Išsilaisvinimo teologiją galima pasakyti įvairius dalykus. Štai, kai kurie Bažnyčioje gimę judėjimai šiandien tapo nevyriausybinėmis organizacijomis su dideliais pinigais, kurios paliko Bažnyčią, vietoj tikėjimo joms liko tik sociologija. Žinoma, tai liūdina. Iš kitos pusės, Išsilaisvinimo teologija, ja pagrįsti judėjimai davė didžių dalykų visai Bažnyčiai. Pavyzdžiui, supratimą, kad žmonių nuodėmės kuria socialines nuodėmės struktūras, kad Dievas ypatingai myli stokojančius, kad krikščioniška bendrystė nėra koks sentimentalizmas, o praktinis pasiryžimas, kaip pasakojama Naujajame Testamente, remti našles ir našlaičius, dalintis gėrybėmis. Šiandien tuo tarpu linkstama viską laikyti užrakinus su spyna.

Beje, mėnraštis „30 Giorni“ pamini ir dramatišką įvykį tuomet dar visai jauno kunigo gyvenime. Būdamas 36 metų Braz de Aviz atsitiktinai pateko į nusikaltimo vietą, dviem plėšikams bandant apiplėšti banko furgoną. Susišaudymo metu į jį buvo paleistas šūvis iš šratinio šautuvo, sužalojęs juosmenį ir veidą. Parkritęs ant žemės kunigas susitaikė su mirtimi, tačiau, kaip vėliau sužinojo, jį išgelbėjo tai, kad nejudėjo, o šauliai pamanė, kad jis jau negyvas. Po šio įvykio prireikė metų, kol jis vėl išdrįso išeiti į gatvę ir nuo to laiko savo kūne nešiojasi virš šimto švino skeveldrų.

Kalbėdamas apie savo tiesiogines dabartines pareigas arkivyskupas Braz de Aviz pripažino, kad tenka spręsti daug ir įvairių problemų. Pirmiausia jam dabar reikia susipažinti ir užmegzti pasitikėjimo ryšį su vienuolinėmis bendruomenėmis, nes daug iš jų kol kas į jį žiūri atsargiai. Su kai kuriomis kitomis bendruomenės egzistuoja atviros susipriešinimo situacijos, tiesa, susikūrusios dar prieš jo atėjimą. Daug reikia klausytis ir stengtis suprasti, prieš priimant sprendimus.

Taip pat egzistuoja skirtingos situacijos, kai kalbama apie senas ir naujas religines bendruomenes. Viena vertus, pasak arkivyskupo, senosios bendruomenės, vienuolijos, būdamos ištikimos savo charizmai ir steigėjo dvasingumui, gali daug duoti šių dienų Bažnyčiai. Kita vertus, nors ir tikima, kad naujos bendruomenės yra Šventosios Dvasios dovana mūsų dienų Bažnyčiai, nereiškia, kad jose viskas automatiškai yra gražu ir gera. Yra liūdnų istorijų su naujomis bendruomenėmis ir jų steigėjais. Kaip įmanoma, kad bendruomenė suklesti, auga, nors vėliau išaiškėja, kad jos steigėjas pasižymėjo amoraliu elgesiu, jam išlieka paslaptis, pripažino arkivyskupas. Dar kita problema – kai nauja bendruomenė pasisavina teisę viską paaiškinti, kitus laikydama aklais. Tačiau Dievas savo dovanas dalija visiems, o vienam kuriam išimtinai. Tai liudija ir šventųjų gyvenimo pavyzdžiai – jie skirtingi ir pasitaiko, kad susipyksta, tačiau vėliau skuba susitaikyti ir dirba kartu. (rk)