Anuo metu Jėzus bylojo:„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad
paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes
tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik
Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite
pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant
savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir
jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“(Mt
11,25-30)
PALAIMINTI VARGŠAI
Žodžius, kuriuos girdime skaitant
šio sekmadienio Mišių evangelijoje, Jėzus ištarė tada, kai Jo žemiškasis gyvenimas
buvo pasiekęs tam tikrą krizės tašką.
Duonos ir žuvų padauginimas, nežiūrint
paviršutiniško minios susižavėjimo, ženklino ir Jėzaus pralaimėjimo pradžią. Kalbėdamas
apie save, kaip duoną, Viešpats atskleidė daugeliui nesuvokiamus Dievo planus. Minios,
klausydamos apie Jėzaus Kūną, kaip maistą, ir Kraują, kaip gėrimą, tų žodžių nepriėmė
rimtai ir netgi suabejojo Jėzaus psichine sveikata. Dar blogiau: nemaža Jėzaus mokinių
dalis pasitraukė, ir netgi artimieji, susirūpinę paskutiniais įvykiais, pradėjo kalbėti,
kad su Jėzumi darosi kažkas negero ir nusprendė pargabenti Jį namo, į Nazaretą.
Kaip
tik tokiose aplinkybėse ir gimė nuostabi šio sekmadienio Evangelija.
Tą dieną
Jėzus, apsižvalgęs aplinkui, pamatė, kad Jį tesupa nedidelė grupelė mokinių, susidedanti
iš paprastų, kitų niekinamų, atstumtų žmonių: „prakeikti žmonės,“- pasakytų vyriausiasis
kunigas,- „kurie nepažįsta Įstatymo“.
Be abejo, paprastas žmogus negalėjo net
išvardinti virš šešių šimtų žydų religijos įstatymų, kurie, aukštųjų kunigų nuomone,
buvo būtini, norint pasiekti išganymą. Todėl „tyrieji“ fariziejai ir smerkė tokius
žmones, nes šie nežinojo įstatymų ir nemokėjo taip elgtis, kad patiktų Dievui.
Būtų
juokinga, jei nebūtų liūdna…
Tačiau Jėzus šia situaciją vertina visiškai kitaip.
Jo žodžiais tariant, kaip tik vargšai, paprasti eiliniai žmonės yra Dievo karalystės
dalininkai. To nesuprato išmintingieji, fariziejai, Rašto aiškintojai, sadukiejai
ir kunigai, bet vien tik pažemintieji.
Kaip tik todėl Jėzus džiaugiasi ir aukština
dangaus Tėvo logiką: Dievas savo malone ir išmintimi apdovanoja ne pasipūtusius išminčius,
bet tuos, kurie iš šios žemės nieko nelaukia ir nesitiki.
Taip, pasaulis apdovanoja
turtinguosius, protinguosius ir išmintinguosius. Tarpusavio konkurencija, beatodairiškas
kultūrinio ir ekonominio pranašumo siekimas mūsų visuomenėje iš jos išstumia daugybę
žmonių, palikdami juos gyvenimo šalikelėje. Nekreipiama dėmesio nei į turimus nuopelnus,
nei į nuoširdų siekį kažką gero padaryti kitų labui. Vyraujanti pasaulinė naujoji
tvarka, paremta vien tik ekonominiais išskaičiavimais, besiekianti išsivaduoti iš
bet kokių moralės varžtų, nepalieka vietos žmogiškumui.
Jauni žmonės, baigę
studijas, ne kartą yra priversti imtis nieko bendro su jų pasirengimu neturinčio darbo,
nes arogantiškai ir trumparegiškai į juos žvelgiantys savininkai nemato ar veikiau
nenori įžvelgti jaunimo galimybių. Bent kiek vyresnio amžiaus žmogus kartais negali
rasti ir to paprasto darbo, nes jų akys nebe tokios žvitrios ir rankos kiek pailsusios…
Kaip
tik į juos: pralaimėjusius, nugalėtus, kurie neturi nieko daugiau, tik savo troškimus,
ir kreipiasi Dievas. Jis prabyla ir į tuos, kurie patiria gyvenimo sunkumus, kuriems
atrodo, kad jau viską prarado ir nebėra, kas paduotų ranką…
Tą akimirką, kai
žemiškoji Jėzaus misija, atrodytų, veda link pralaimėjimo, Išganytojas aiškiai sako,
kad kaip tik tie, pralaimintys, žvelgia į Dievo akis.
Pats Jėzus patiria savotišką
pralaimėjimą, atmetimą iš savo sekėjų pusės. Jam pačiam tenka peržvelgti savo planus,
sugretinti visus įvykius ir juos nušviesti tikėjimo šviesa.
Jis ir mus kviečia
drauge su Juo prisiimti jungą: lengvą, nes pats tą naštą žada dalytis su mumis.
Kaip
sako Šventasis Raštas, vargšai ir beturčiai palaiminti ne todėl, kad jie tokie yra,
bet todėl, kad juose Dievas susitinka su žmonija.
Tikriausiai pasauliui reikia
krizių bei pralaimėjimų, nes skausme dar labiau sušvinta tiesa…