Ketvirtadienio rytą buvo įteiktos „Ratzingerio premijos“. Kas yra teologija?

Popiežiaus Benedikto XVI įsteigta premija už nuopelnus puoselėjant tikėjimo ir mokslo ryšius šiemet apdovanoti trys mokslininkai – ankstyvosios krikščioniškosios raštijos tyrinėtojas italas Manlio Simonetti, ispanas teologas Olegario Gonzalez ir austras teologas Maximilian Heim.

Premijų įteikimo proga sakytos popiežiaus Benedikto XVI kalbos santrauka:

Premijų įteikimas suteikia man progą kelti fundamentalų klausimą: kas gi iš tiesų yra teologija? Tradicija moko, kad teologija yra tikėjimo mokslas. Bet čia vėl gi kyla klausimai: Ar tai įmanoma? Ar čia nesama prieštaravimo? Argi mokslas nėra tikėjimo priešingybė? Argi tikėjimas neišnyksta užleisdamas vietą mokslui? Ar galima vadinti mokslu tokį mokslą, kuris yra priklausomas nuo tikėjimo ar net jam pavaldus?

Šitie klausimai buvo rimta problema jau viduramžių teologijai, o moderniųjų laikų mokslo samprata ją dar radikaliau suformulavo ir padarė kone neišsprendžiama. Tai paaiškina dėl ko moderniaisiais laikais teologija persikėlė į istorijos sritį, čia bandydama naujai įrodyti savo moksliškumą. Reikia su dėkingumu pripažinti, kad šioje srityje buvo daug nuveikta, krikščioniškoji žinia buvo pristatyta naujoje šviesoje ir tai leido pamatyti jos neparastą turtingumą. Vis dėlto, jei teologija pasitraukia į praeitį, šiandieninis tikėjimas lieka tamsoje. Vėliau bandyta pabrėžti teologijos sąsajas su psichologija ir sociologija ir šitaip įrodyti jos praktinį naudingumą gyvenime. Tai, žinoma, svarbu, tačiau vien tokio praktinio naudingumo, susieto su įvairiais humanistiniais mokslais, bet neturinčio savojo tvirto pagrindo, nepakanka. Šitie keliai padeda spręsti pavienes problemas, bet neatsako į svarbiausią klausimą: tai, ką mes tikime, yra tikra ar ne?

Teologija kelia tiesos klausimą. Tiesa yra teologijos esmės ir pamatas. Čia gali mums ateitį į pagalbą garsioji Tertulijono frazė: Kristus nesako „aš esu paprotys“, bet sako: „aš esu tiesa“. Krikščionybė nuo pat pradžių aiškiai pabrėžia glaudų ryšį tarp „Logoso“, tiesos ir tikėjimo. Šis ryšys visada kėlė ir šiandien kelia daugybę klausimų. Sunku juos čia išsamiai aptarti, tad apsiribosiu tik viena trumpa pastaba.

Šv. Bonaventūras kalba apie du proto naudojimo būdus, kurių vienas nesuderinamas su tikėjimo prigimtimi, o kitas jai priklauso. Esama proto despotizmo, „violentia rationis“, kuris yra aukščiausias visko teisėjas. Šitaip suvokiamą protą sunku suderinti su tikėjimu. Ką šv. Bonaventūras šituo nori pasakyti? Apie ką čia kalba – paaiškina Psalmė. Dievas sako savo tautai: „(Dykumoje) jūsų protėviai gundė mane, – jie mane bandė, nors buvo matę mano darbus“ (Ps 95,9). Čia kalbama apie dvejopą santykį su Dievu. Jie „matė“ Dievo darbus, bet to jiems nepakako. Dėl to jie Dievą „bandė“. Dievas tardomas, tampa eksperimento objektu. Šitoks proto naudojimas viršūnę pasiekė moderniaisiais laikais. Eksperimentas šiandien laikomas vienintele moksliška racionalumo forma. Ko negalima patikrinti eksperimento būdu, tas atmetama kaip nemoksliška. Šitaip suvokiant protą buvo nuveikti didžiuliai darbai ir nieks nenori neigti jų svarbos. Tačiau toks proto naudojimas yra ribotas. Dievo neįmanoma ištirti eksperimento būdu. Jis yra Subjektas, pažįstamas asmeniniu bendravimu. Tokia jo asmens esmė.

Bonaventūras kalba ir apie kitokį proto naudojimą, privalomą tuomet kai keliami didieji klausimai apie mūsų žmogiškumą. Tikėjimas padeda protui atsiverti tam, kas dieviška, leistis vadovaujamam tiesos meilei, trokšti pažinti Dievą. Čia iniciatyvą parodo Dievas, įdėjęs į žmogaus širdį troškimą ieškoti jo veido. Tad teologijos esmei priklauso ir tam tikras nuolankumas, kurio dėka mes leidžiame, kad pats Dievas mus vestų. Tačiau kartu ji ir glaudžiai susijusi su protu. (jm)