Prel. Georg Ratzinger: kunigystė - tai pats gražiausias uždavinys, būti Dievo pasiuntiniu
ir skelbti jo meilę žmonėms.
Bažnyčia visame pasaulyje trečiadienį ypatingai meldėsi už popiežių Benediktą XVI,
šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną šventusį kunigystės šešiasdešimtmetį.
Jubiliejaus išvakarėse Šventasis Tėvas gavo ypatingą laišką iš Šventosios Žemės. Už
visas svarbiausias krikščionių šventoves Artimuosiuose Rytuose atsakingoji Kustodija
pranešė popiežiui, kad kunigystės metinių dieną broliai pranciškonai aukos Mišias
popiežiaus intencija visose jų prižiūrimose Šventosios Žemės bažnyčiose, o ypač Apaštalų
kunigaikščio Petro namuose Kafarnaume, Petro primato Tabgoje, šv. Petro Jafoje, Šv.
Pauliaus Damaske, Šventosios Šeimos Nazarete, Užgimimo Grotoje Betliejuje, Šventajame
Kalvarijos Kalne ir Švč. Jėzaus Kristaus kape.
Kunigystės šventimus, kuriuos
priėmė Freisingo katedroje pietų Vokietijoje 1951 metais su vyresniuoju broliu Georg
ir dar kitais 42 jaunais diakonais, popiežius Benediktas gyvai aprašė kai dar buvo
Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, prieš 14 metų išleistame autobiografiniame
veikale „Aus meinem Leben. Erinnerungen 1927-1977“. Josephas Ratzingeris prisiminė,
jog kunigystės šventimai vyko puikią vasaros dieną, kuri paliko neišdildomus įspūdžius.
Šį įvykį lydėjo nepaprastas atsitikimas: jį įšventinusiam kardinolui Faulhaberiui
uždėjus rankas ant jo galvos nuo katedros altoriaus pakilo paukščiukas, gal būt vieversys,
pradėjęs džiaugsmingai čiulbėti. Nereikia pasiduoti prietarams, prisipažino tuomet
kardinolas Ratzingeris, tačiau man asmeniškai tai buvo tarsi balsas iš aukšto, kreipęsis
į mane žodžiais: „viskas gerai, pasukai teisingu keliu“.
Popiežiaus brolis
prel. Georg Ratzinger, paprašytas įvertinti brolio kunigystę šešių dešimtmečių perspektyvoje
tvirtino, jog „Josephas Ratzingeris nuo 1951 m. birželio 29 d. atidavė viską vardan
pašaukimo. Jis visuomet įkūnydavo Dievui pasišventusio ganytojo figūrą, kad vestų
kitus pas Jį; esu įsitikinęs, kad mano brolis gali būti pavyzdžiu kitiems, nes viską
atidavė pašaukimui, niekuomet savo asmeninių pageidavimų nestatė aukščiau. Jam šis
įsipareigojimas yra visas jo gyvenimas“.
Abu broliai Pirmąsias Mišias aukojo
Traunšteino šv. Osvaldo parapijos, kurioje gyveno Ratzingerių šeima, bažnyčioje liepos
8 d. Prisiminimų knygoje Šventasis Tėvas rašo, kad jį tuomet „pribloškė apeigų dalyvių
bažnyčioje liudytas gyvas dalyvavimas ir džiaugsmo jausmas, kurį buvo galima tiesiog
paleisti ir kuriam nereikėjo kokių nors papildomų išorinių veiksmų. Primicijantai
buvo pakviesti nešti į visų parapijiečių namus primicijų palaiminimą ir buvome visų,
prisiminė popiežius, net nepažįstamų žmonių priimti su tokiu ypatingu nuoširdumu,
kokio niekad nebūčiau galėjęs įsivaizduoti. Ten pat tiesiogiai patyriau kokie dideli
žmonių lūkesčiai kunigo atžvilgiu, kai laukia jo palaiminimo, kurį jis suteikia savo
sakramento galios dėka. Tai nebuvo brolio ar mano asmeniniai nuopelnai; ką mudu, du
jauni vyrai, galėjome reikšti sutinkamiems žmonėms? Jie matė mumyse žmones, kuriems
Kristus pavedė uždavinį, kad neštume jo buvimą žmonėms“, - prisiminimuose rašė popiežius.
Jo
brolis Georgas, buvęs ilgametis Bažnytinio Regensburgo katedros vaikų choro vadovas
ir sakralinės muzikos kūrėja, itališkam katalikų dienraščiui „Avvenire“ prisimindamas
bendrus su broliu kunigystės išgyvenimus dėstė panašias mintis.
„Šventimų ir
Primicijų prisiminimai dar labai gyvi. Nuo tada daug išgyventa, nebe tas amžius, trūksta
jėgų“, sakė popiežiaus brolis. Paklaustas, ką jiems, jų kartos jaunuoliams anuomet,
po karo, reiškė tapti kunigu, 87 metų prel. Georg Ratzinger atsakė, kad juos į kunigystę
vedė „sąmoningas kunigiškos misijos supratimas. Supratome, jog Dievas neapleidžia
pasaulio ir kad pasaulis gyvuoja pasikliaudamas Dievu. Tai pats gražiausias uždavinys:
būti Dievo pasiuntiniu ir skelbti jo meilę žmonėms“. (sk)