Popiežius aukojo šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias: „Ne tarnai, bet draugai“ –
šitie žodžiai yra kunigo gyvenimo programa
Trečiadienio rytą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje aukojo šventųjų apaštalų
Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias. Šiemetinė Romos Bažnyčios globėjų iškilmė Šventajam
Tėvui ypatinga, nes jis, Petro Įpėdinis, taip pat minėjo 60 metų sukaktį nuo tos dienos,
kai jam buvo suteikti kunigo šventimai. Svarstymams apie kunigystę, apie tai kas ji
yra ir kaip jis asmeniškai ją suvokia, Benediktas XVI skyrė nemažą dalį Mišių metu
sakytos homilijos.
„Jau nebevadinu jūsų tarnais; jus aš draugais vadinu“ (plg.
Jn 15,15). Praėjus šešiasdešimčiai metų nuo šventimų, - sakė popiežius, - mintyse
dar girdžiu šituos žodžius, kuriuos aną dieną, jau silpnoku balsu, mums tarė didis
Arkivyskupas kardinolas Faulhaberis. Krikštu ir Sutvirtinimu Viešpats mus pakviečia
pas save, priima į Dievo šeimą. Tačiau šventimų akimirką įvyksta kažkas dar didesnio.
Jis mane priima į ratą tų savo artimiausių bičiulių, su kuriais jis kalbėjosi per
Paskutinę Vakarienę. Priima į gretas tų, kuriuos Jis gerai pažįsta ir kurie Jį gerai
pažįsta. Jis man suteikia galią daryti tai, ką tik jis, Dievo Sūnus, gali daryti –
atleisti nuodėmes. Žinau, kad ši galia remiasi jo auka už mūsų nuodėmes. Žinau kokia
atleidimo kaina: Jo kančia, jo nužengimas iki pat purviniausio mūsų nuodėmių dugno.
Jis nužengė į mūsų nusikaltimų naktį, nes tik šitaip buvo įmanoma ją perkeisti. Įgaliodamas
atleisti nuodėmes, jis man leidžia akies krašteliu matyti kokia gili yra nuodėmės
praraja ir kokia begalinė jo meilė žmogui. Jis į mano lūpas įdeda Eucharistijos konsekravimo
žodžius. Jis tiki, kad aš sugebėsiu skelbti jo Žodį ir teisingai jį aiškinti šiuolaikiniams
žmonės. Jis pasitikimi manimi. Jis save man atiduoda.
„Ne tarnai, bet draugai“
– šitie žodžiai yra kunigo gyvenimo programa. Bet kas gi yra draugystė? „Idem velle,
idem nolle“ – „to paties norėti ir to paties nenorėti“, - sakydavo senovėje. Draugystė
– tai minčių ir valios bendrumas. Jis mane pažįsta. Aš nesu anonimas begalinėje visatoje.
Jis mane asmeniškai pažįsta. O aš? Ar aš jį pažįstu? Draugystė, kurią jis mano dovanoja,
reiškia tik viena: jis nori, kad ir aš jį kuo geriau pažinčiau, kad ieškočiau jo Šventajame
Rašte, Sakramentuose, maldoje, šventųjų bendravime, žmonėse, su kuriais susitinku,
kuriuos jis man siunčia. Draugystė tai ne tik pažintis, bet visų pirma valios bendrumas.
O tai reiškia, kad mano valia turi vis labiau panašėti į jo valią, kad aš turiu vis
tobuliau daryti tai ko jis nori. Jo norai negali būti man svetimi, tačiau aš neturiu
jam aklai paklusti. Mano draugystė su juo reiškia, jog mano valia vienijasi su jo
valia, kad jo norai tampa mano norais. Panašėdamas į jį aš vis labiau tampu savimi.
Po
šitų mąstymų apie kunigystę, popiežius Benediktas kreipėsi į Mišiose, kaip kasmet
per Petrines, dalyvavusią Konstantinopolio Bažnyčios delegaciją ir jos narius paprašė
nuvežti nuoširdžius sveikinimus patriarchui Baltramiejui I.
Ypatingu sveikinimu
Šventasis Tėvas taip pat kreipėsi į arkivyskupus metropolitus, atvykusius į Romą priimti
iš popiežiaus rankų palijaus – vilnonės juostos, simbolizuojančios jų vienybę su Romos
vyskupu. Ant pečių uždedamas palijus, - sakė jiems popiežius, - visų pirma byloja
apie Viešpaties jungą, kuris yra „saldus“, dėl to, kad tai tarnavimo tiesai ir meilei
jungas.
Galiausiai popiežius Benediktas dar kartą dėkojo visiems, šią dieną
kartu su juo dėkojantiems už kunigystės dovaną. Dėkoju Viešpačiui už jo draugystę
man ir mums visiems, - sakė Šventasis Tėvas.
* * *
Netrukus po Mišių
pabaigos, popiežius pasirodė apaštališkųjų rūmų lange ir vadovavo kartu su šv. Petro
aikštėje buvusiais maldininkais kalbėtai Vidudienio maldai. „O Roma felix“ – „laimingoji
Roma“, giedame šiandien, minėdami šio miesto globėjus šventuosius Petrą ir Paulių,
- sakė popiežius Benediktas. Petro išpažintas tikėjimas yra Bažnyčios pamatas. „Tu
esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16). Petras pirmuoju tarp apaštalų buvo paskirtas
Dievo valia. Taip pat ir kunigystė yra Dievo suteikiama malonė. „Ne kūnas ir kraujas
tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16,17). Taip nutinka tam,
kuris atsiliepia į Viešpaties pašaukimą ir paaukoja jam visą savo gyvenimą. Ir aš
mielai atsimenu savo pašaukimą, šiandien minėdamas kunigystės šešiasdešimtmetį. Esu
dėkingas Viešpačiui už pašaukimą ir už man skirtą tarnystę. Dėkoju visiems kas už
mane šia proga ypatingai meldžiasi adoruodami Švenčiausiąjį Sakramentą ir prašydami,
kad Viešpats visai Bažnyčiai suteiktų daugiau jėgų laisvai skelbti Evangeliją. (jm)