Švenčiausioji Trejybė

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. (Jn 3, 16–18)

PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ, Mons. Adolfas Grušas

Dažnai Dievą mes įsivaizduojame, kaip baisūną…

Šios mintys kyla iš mūsų pasąmonės gelmių, apimdamos mūsų baimę, pasimetimo jausmą, kurį nešiojamės savo širdyje, kuomet susiduriame su mažais ar dideliais sunkumais, verčiančiais susimąstyti: kodėl gyvename? Kas tai nusprendė? Koks yra viso to tikslas?

Deja, tokios mintys nėra svetimos ir nemažai daliai katalikų, kurie taip griauna Dievo įvaizdį, kalba apie Jį iš blogosios pusės, įsivaizduodami, kaip negailestingą prievaizdą, nepermaldaujamą sargybinį, nuo savo galybės apsvaigusį svajotoją, kurio neįmanoma suprasti ir reikia saugotis.

Kaip bjauriai galvojame apie Dievą!…

Sakome, kad Dievas leidžia mirti vaikams, nesustabdo karų, susargdina vėžiu jauną motiną… Skundžiamės, kad Dievas nesprendžia daugybės žmonių problemų, leisdamas jiems skęsti šiuolaikinių sunkumų potvynyje… Iš tiesų, tokio Dievo reikėtų bijoti, o ne mylėti, nes tai nesuprantamas Dievas.

Netgi tie, kurie tiki, jog yra netikintys, sau susikuria Dievo įvaizdį, ir, paklusdami tokiam savo susikurtam baisaus Dievo paveikslui, nusprendžia verčiau atsisakyti tikėjimo. Iš tiesų, gal ir geriau atrodo tikėtis, kad nieko amžinybėje nėra, negu galvoti apie kraujo ištroškusį Dievą.

Sakysite, perdedu?

Patikėkite, nė kiek. Pats sunkiausias atsivertimas ir yra pastangos pereiti nuo to mažyčio ir žmogiško Dievo, kurį nešiojamės savo širdyje, prie didingo Dievo, apie kurį mums kalba Šventasis Raštas. Nepakanka būti pamaldžiais katalikais, kad tikėtume tikrąjį Dievą.

Todėl Bažnyčia vieną sekmadienį metuose skiria apmąstyti Dievo slėpinį, apie kurį mums papasakojo Kristus.

Iš tiesų reikia laiko, kad pabėgtume nuo to Dievo įvaizdžio, kurį nešiojamės savyje. Pirmasis šios šventės Mišių skaitinys mus nukelia į tuos laikus, kuomet Izraelio tauta atliko kelionę, apvalydama savo tikėjimą patiriamais nuostabiais įvykiais. Šiai tautai jos tėvų Dievas nebuvo toks, kaip kitų tautų išpažįstami dievai, Jis visuomet buvo geresnis. Išėjimo iš Egipto metu izraelitai patyrė, ką jiems reiškia protėvių Dievas: Jis veikia, pasakoja apie save, sudaro Sandorą su ta pasimetusia ir nusivylusia tauta, pažadėdamas, kad jos niekuomet neapleis. Visa tai atveda prie tvirto įsitikinimo: nėra kitų dievybių, visi kiti dievai yra tik stabai.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius, rašydamas Korinto krikščionims, liudija, kaip pamažu, eidamos nuo vienos tiesos prie kitos, Jėzaus slėpinį suvokė pirmųjų krikščionių bendruomenės. Jėzus yra ne vien tik didis pranašas, Jis, nėra vien tik Mesijas, bet paties Dievo Sūnus. Jis, kaip Sūnus, atskleidžia mums Dievo esmės gelmę, kalba apie bendravimo paslaptį, apie Tėvą, kuris myli Sūnų, ir ši meilė įkūnijama Šventojoje Dvasioje. Trejybė nėra pirmųjų krikščionių sugalvotas paaiškinimas, kuris, iš pirmo žvilgsnio, viską tik dar labiau komplikuoja, bet laipsniškas kopimas į didžiąją Tiesą. Dievas gali būti nusakytas, kaip šeima, bendravimas, šventė, meilė, ir ši vienybė yra tokia glaudi, kad mes, žvelgdami į ją, regime vieną Dievą.

Jėzus Evangelijoje liudija, kad pažįsta Tėvą, nes Jis ir Tėvas yra viena. Dievas nėra kerštingas, Jis trokšta mūsų išganymo labiau, negu mes patys, Jis nori ne bausti pasaulį, bet jį atpirkti, Dievas myli pasaulį, kurį mes kartais taip griauname…

Sakome, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą…

Su paveikslu, tikriausiai, viskas tvarkoje, tačiau savo panašumą į Dievą turime kurti diena iš dienos, žvelgdami į Viešpatį ir Jį sekdami. Mums reikia tapti panašiais į Jį.

Į gailestingą Dievą, kuris visuomet suteikia galimybę pasitaisyti…

Į bendraujantį Dievą, kuris atskleidžia mums, jog egoizmas prieštarauja pačiai mūsų prigimčiai…

Į Dievą, kuris trokšta išganymo kiekvienam žmogui ir jį neša visiems, neskirstydamas žmonių į draugus ir priešus…

Į nuostabų Dievą, kuris mus padaro tikrais žmonėmis…