Popiežius vadovavo Devintinių iškilmei. „Pasaulį perkeisti įmanoma tik vadovaujantis kviečio grūdo logika“.

Ketvirtadienio vakarą Šventasis Tėvas vadovavo Devintinių iškilmės Mišioms ir eucharistinei procesijai Romos gatvėmis. Mišios buvo aukojamos Romos vyskupijos katedroje – Laterano Šv. Jono bazilikoje. Joms pasibaigus, jau sutemus, procesija nusidriekė per baziliką ir Vikariato rūmus jausiančią aikštę ir pajudėjo specialiai Devintinių procesijoms prieš kelis šimtmečius nutiesta gatve – Via Merulana – į maždaug už pusantro kilometro esančią pirmąją Dievo Motinai dedikuotą baziliką krikščioniškuose Vakaruose, Santa Maria Maggiore. Čia, aikštėje priešais Marijos baziliką, iškilmė baigėsi Šventojo Tėvo suteiktu Eucharistiniu palaiminimu.

Mūsų interneto svetainėje galite pasižiūrėti šios iškilmės įrašą. Atsiverskite pagrindinį puslapį; paleiskite jo dešinėje esantį vaizdo ir garso grotuvą; popiežius veiklos kalendoriuje susiraskite birželio 23-osios Mišias ir paspauskite nuorodą „on demand“ (televizoriaus piktograma) arba sekite šią nuorodą:
http://player.rv.va/vaticanplayer01.asp?language=en&visual=VaticanTic

Šventojo Tėvo Devintinių homilijos santrauka:

Devintinių šventė neatskiriamai susijusi su Didžiuoju Ketvirtadieniu, su Paskutinės Vakarienės Mišiomis, kurių metu iškilmingai švenčiame Eucharistijos įsteigimą, - sakė popiežius Benediktas. Didįjį Ketvirtadienį liturgijoje išgyvename Kristaus, tampančio laužoma duona ir išliejamu vynu slėpinį; šiandien šį slėpinį iškilmingai garbina visa Dievo Tauta; Švenčiausiasis Sakramentas nešamas miestų gatvėmis ir kaimų keliais, šitaip liudijant, jog Prisikėlusysis eina kartu su mumis ir rodo mums kelią į Dangaus Karalystę. Jėzų, kuris Paskutinės Vakarienės metu padovanojo mums save tik artimiausių mokinių akivaizdoje, šiandien mes skelbiame viešai, nes jo meilė skirta visiems.

Viskas prasideda Kristaus širdyje. Paskutinės Vakarienės metu, savo kančios išvakarėse, jis dėkodamas ir šlovindamas Dievą, perkeitė mirties prasmę. Dėl to, Eucharistija yra Gyvenimo duona. Iš Kristaus širdies, iš jo „eucharistinės maldos“ kančios išvakarėse trykšta tasai dinamizmas, kuris perkeičia visą žmogaus, pasaulio ir istorijos tikrovę.

Šventasis Augustinas mums padeda suprasti kaip kiekviename iš mūsų veikia šis sakramentas,- tęsė popiežius savo homiliją. Viename regėjime Jėzus jam pasakė: „Aš esu stipriųjų maistas. Stiprėk ir mane gausi. Ne tu mane perkeisi į save, bet aš tave perkeisiu į save“. Mūsų organizmas priimdamas kūno maistą, paverčią jį savęs paties dalimi. Priimant Eucharistijos Duoną, Kristus mus perkeičia, daro panašius į save. Kai valgome kasdienį maistą, mes jį paverčiame mūsų kūno dalimi. Kai valgome Kristaus Duoną, ji mus paverčia Kristaus Kūno dalimi. Mūsų individualumas, mūsų egocentrizmas ištirpsta Kristuje. Tapdami jo Asmens dalimi, mes įjungiami ir į Švenčiausiosios Trejybės bendrystę.

Tad Eucharistija, suvienydama mus su Kristumi, mus suvienija ir su kitais Kristaus kūno nariais, mes tampame vieni kitų dalimi ir viena Jame. Eucharistinė bendrystė mane vienija su šalia esančiu žmogumi, taip pat ir su tuo, su kuriuo meno asmeniniai santykiai nėra geri; vienija taip pat su tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose gyvenančiais broliais. Eucharistija įprasmina ir visą Bažnyčios socialinį veikimą. Neatsitiktinai didieji šventieji, uoliausiai liudiję artimo meilę, kartu buvo ir labai uolūs Švenčiausiojo Sakramento garbintojai. Kas atpažįsta Jėzų šventojoje Ostijoje, tas jį atpažįsta kiekviename žmogus. Jam kiekvienas trokštantis, alkstantis, nuogas, sergantis, kalinys ir svetimšalis yra brolis.

Grįžkime į Paskutinę Vakarienę, - sakė popiežius Benediktas. Kas gi atsitiko tą akimirką kai Jėzus tarė: Tai mano kūnas, už jus atiduodamas; tai mano kraujas, praliejamas už jus ir už daugelį? Jėzus šiais žodžiais jau išgyvena Kalvarijos įvykį. Iš meilės jis priima visą kančią, smurtą, mirtį ir visa tai paverčia auka. Šito pasauliui labiausiai reikia. Kristus nusileidžia į jo tikrovę ir keičia iš vidaus. Krikščionybė neskelbia jokios gudrybės ar apgaulės. Pasaulį perkeisti įmanoma tik vadovaujantis kantria ir nuolankia kviečio grūdo logika. Be iliuzijų ir be utopinių ideologijų mes einame pasaulio keliais, turėdami savyje Viešpaties Kūną. Būdami nuolankūs ir paprasti kaip kviečio grūdas, tvirtai tikime, kad Kristuje įsikūnijusi Dievo meilė yra stipresnė už neapykantą ir mirtį. Mes žinome, kad Dievas visiems žmonėms ruošia naują dangų ir naują žemę. Ten yra mūsų tikroji tėvynė. Tikėjimo akimis mes ją jau matome. (jm)