Bendroji trečiadienio audiencija. Tikrasis Dievo garbinimas

Benediktas XVI trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsė katechezių apie maldą ciklą. Šį kartą popiežius komentavo ištrauką iš pirmosios Karalių knygos.

Senojoje Izraelio religinėje istorijoje didelį vaidmenį turėjo pranašai, jų mokymas ir pamokslavimas. Tarp jų išnyra Elijo figūra, Dievo paraginta atversti tautą. Jo vardas reiškia „mano Viešpats yra Dievas“. Jo gyvenimas atitinka šį vardą, pranašas stengiasi, kad tauta pripažintų Viešpatį savo vieninteliu Dievu.

Pirmojoje Karalių knygoje aprašoma, kaip Elijas išmeldžia Viešpaties jį priglaudusios našlės sūnaus prikėlimo iš mirties, kaip jis Dievui išrėkia savo nuovargį ir kančią, po karalienės Jezabelės jam paskelbto mirties nuosprendžio. Bet ypač ant Karmelio kalno pasirodo Elijo užtarėjo galia, kai, visos tautos akivaizdoje, jis meldžia, kad Viešpats apsireikštų ir atverstų tautos širdį.

Kalbama apie šiaurės karalystę, XI amžių prieš Kristų, karaliaus Ahabo laiką, apie laikotarpį, kai Izraelyje įsivyravo atviras sinkretizmas.

Greta Viešpaties tauta garbino Baalą, stabą, manydami, kad jis teikia lietaus dovaną, tad vaisingumo galią dirbamiems laukams, gyvenimą žmonėms ir gyvuliams. Nors esą ir toliau sekdama Viešpačiu, nematomu ir paslaptingu Dievu, tauta ieškojo saugumo kitame suprantamame ir nuspėjamame dieve, manydami už aukas gausią iš jo vaisingumą ir gerovę. Izraelis buvo bepasiduodąs stabmeldystei, kiekvieno tikinčiojo gundymui, manydamiesi galį tarnauti dviem šeimininkams, vietoj ėjimo nenuspėjamais tikėjimo į Visagalį keliais pasitikėdami bejėgiu, žmonių padarytu dievu.

Būtent norėdamas demaskuoti tokios laikysenos apgaulingą kvailumą Elijas sušaukia tautą ant Karmelio kalno ir liepia pasirinkti: „Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį“.

Tačiau pranašas nepalieka tautos vienos šiame pasirinkime ir jai padeda. Pasak pranašo, tiek jis, tiek Baalo pranašai parengs aukas ir melsis, kad tikrasis Dievas duotų ženklą. Taip prasideda susidūrimas tarp Elijo ir Baalo pranašų, tarp Izraelio Dievo, kuris yra išgelbėjimo ir gyvybės Dievas, ir nebylaus stabo, negalinčio padaryt nei gero, nei blogo.

Baalo pranašai šoko, pagavos būsenoje šaukė, šėlo, „čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju“. Kreipdamiesi į savo dievą jie remiasi savimi pačiais, savo sugebėjimu išprovokuoti atsaką. Taip apsireiškia apgaulinga stabo tikrovė – stabas sugalvotas paties žmogaus kaip kažkas, ką jis gali paveikti, savo jėgomis valdyti, pasiekti per save patį. Todėl stabo garbinimas neatveria žmogaus širdies Aukštybei, išlaisvinančiam santykiui, kuris leidžia išeiti iš ankšto savo egoizmo rato, pasiekti dovanos ir meilės dimensiją. Stabo garbinimas tik uždaro žmogų desperatiškame savęs ieškojimo rate. Ši apgaulė tokia, kad garbindamas stabą žmogus griebiasi ekstremalių veiksmų, bandydamas jį palenkti savo valiai. Todėl Baalo pranašai save žaloja. Toks jų gestas yra dramatiškai ironiškas: norėdami išgauti savo dievo gyvybės ženklą jie apsipila krauju, mirties ženklu.

Visai kitokia yra Elijo maldos laikysena. Jis pakviečia tautą arčiau, taip įtraukdamas ją į savo veiksmą, maldavimą. Jam tekęs iššūkis buvo gražinti paskui stabus nuklydusią tautą Dievui. Todėl jis nori, kad visas Izraelis prisijungtų prie jo maldos. Elijas pastato altorių iš dvylikos akmenų, simbolizuojančių Izraelio gimines. Tai liturginis gestas: altorius yra sakrali vieta, ženklinanti Viešpaties buvimą. Tačiau altorius taip pat vaizduoja visą Izraelio tautą, kuri, tarpininkaujant pranašui, pati tampa „altoriumi“, aukos vieta.

Tačiau būtina, kad simbolis taptų tikrove, kad Izraelis pripažintų tikrą Dievą ir atrastų savąją, Dievo tautos tapatybę. Todėl Elijas prašo Dievo pasirodyti, altoriaus akmenys, viena vertus, primena tiesą Izraeliui, kita vertus, primena Viešpačiui jo ištikimybę, kurią pranašas mini savo maldoje. Panašiai savo maldoje Elijas taip pat pavartoja nelabai įprasta kreipimosi į Dievą formulę: vietoj „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve“ jis sako „Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve“. Taip pranašas primena Izraeliui, kad jis turi išskirtinį santykį su Dievu ir tuo pat metu prašo Dievo, kad parodytų save, tikrąjį ir vienintelį, išsklaidant stabmeldystės apgaulę. Dievas yra vienintelis, absoliutas, su niekuo nesugretinamas. Žmogus kviečiamas tai priimti ir į tai atsakyti visomis savo jėgomis, širdimi ir protu.

„Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, Viešpatie, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis“, meldžia pranašas, taip ir nutinka: „tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!“.

Baalas, bejėgis ir nebylus dievas, neatsako į savo pranašų kvietimą, o Viešpats, priešingai, atsako nedviprasmišku būdu. Izraelis nebegali turėti abejonių: dieviškas gailestingumas padėjo tautos silpnume, abejonėse, tikėjimo trūkume. Tuščias stabas nugalėtas, o, rodės, prarasta tauta atrado tiesos kelią ir pati save.

Brangūs broliai ir seserys, - klausė Benediktas XVI, - ką mums sako ši praeities istorija, kokia yra jos dabartis?

Pirmiausia tai pirmojo (dekalogo) priesako klausimas: garbinti tik Dievą. Kai nebėra Dievo, žmogus krenta į stabmeldysčių vergovę, kaip rodo mūsų laikų totalitariniai režimai ar įvairios nihilizmo formos, kurios padaro žmogų priklausomu nuo stabų. Antra, pirmasis maldos tikslas yra atsivertimas. Dievo ugnis perkeičia mūsų širdis ir padaro pajėgius matyti Dievą, gyventi pagal Dievą ir gyventi dėl kito. Trečia, kaip sakė Bažnyčios tėvai, pranašo Elijo istorija pati yra pranašiška, yra ateities šešėlis, Kristaus ateities ir žingsnis link tos ateities. Kristuje pamatysime tikrąją Dievo ugnį: meilę, kuri Viešpatį veda iki kryžiaus, iki visiško savęs atidavimo. Tikrasis Dievo garbinimas yra atiduoti Dievui ir žmonėms save, tikras garbinimas yra meilė. Žinoma, Dievo meilė degina, apvalo, bet taip pat kuria mūsų buvimo tiesą ir širdį. (rk)