Sekminės: suprasti vienas kitą nepaisant mūsų skirtingumo

Sekmadienį popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje aukojo Sekminių iškilmės Mišias. Šios dienos liturgija mums byloja apie dvejopą pasaulio kasdienybę, apie vienybę ir nesantaiką, apie gėrį ir blogį, apie kuriuos kalba senasis Bebelio bokšto įvaizdis ir Sekminių žinia.

Mes, krikščionys tikime, kad pasaulis atsirado Dievo meilės dėka, - kalbėjo Šventasis Tėvas homilijoje. Dievas sutvėrė kiekvieną savo kūrinį ir džiaugėsi, kad visa kas sukurta buvo gera, buvo labai gera (plg. Pr 1,1-31). Dėl to Dievas mums atsiskleidžia jau per savo kūriniją. Jis nėra visiškai anapus pažinios tikrovės, jis nėra žmogaus protui visiškai nepasiekiamas slėpinys. Dievas yra išimtis; Dievas yra valia; Dievas yra meilė; Dievas yra grožis.

Prigimtinį kūrinijos grožį suteršė žmogaus nuodėmė, tačiau Dievas siuntė savo vienatinį Sūnų, kad jis atpirktų pasaulį. Po mirties ir prisikėlimo Jėzus kvėpė į savo apaštalus ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,23) ir prieš žengdamas į dangų dar kartą pažadėjo Ją atsiųsti. Ir štai čia me įžengiame į Sekminių slėpinį, - kalbėjo popiežius. Po Babelio sumaišties, po daugybės balsų, kurie bandė šaukti vienas už kitą garsiau, štai įvyksta radikalus pasikeitimas – daugybė tampa darnia vienybe, skirtingi balsai tiesos dėka tampa suprantamais. Tad gyventi Sekminių dvasia – visų pirma reiškia vienas kitą suprasti nepaisant mūsų skirtingumo. Tikėjimas, viltis ir meilė mus padaro nauja bendruomene – Dievo Bažnyčia. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios gyvybė.

Bažnyčios vienybę ir gyvybę palaiko ne žmogaus valia, ne jo įžvalgumas, ne organizaciniai gabumai. Jei Bažnyčia priklausytų tik nuo žmonių, ji seniai buvo išnykusi, kaip išnyksta visi kiti žmogaus kūriniai. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kurio gyvybę palaiko Šventojo Dvasia. Pirmųjų Sekminių dieną visi į Jeruzalę atvykę žmonės iš įvairių šalių buvo didžiai nustebę, nes Šventąją Dvasią gavusi Bažnyčia nuo pat primos akimirkos buvo visuotinė. Nuo pat pirmos akimirkos Šventoji Dvasia sukūrė Bažnyčią kaip visų tautų bendruomenę, apimančią visą pasaulį, peržengiančią visas tautų ir rasių ribas, nepaisančią jokių skirtumų, vienijančią visus žmones, tikinčius vieną ir triasmenį Dievą. Nuo pat pradžių Bažnyčia yra viena, visuotinė ir apaštalinė. Nuo pat pradžių jį yra šventa, tačiau ne savo narių dėka, bet dėl to, kad Dievas savąja Dvasia ją nuolatos kuria, apvalo ir daro šventą.

* * *

Mišioms pasibaigus, sekmadienio vidudienį popiežius Benediktas vadovavo tradicinei maldai su tikinčiaisiais, susirinkusiais į šv. Petro aikštę. Šia proga jis dar kartą trumpai kalbėjo apie šio sekmadienio liturgijoje minimą Šventosios Dvasios atsiuntimą, o po vidudienio maldos atkreipė dėmesį į pirmadienį Drezdene vyksiančią beatifikaciją. Palaimintuoju bus paskelbtas kunigas kankinys Aloyzas Andritzkis, 1943 m. nukankintas Dachau konclageryje. Jis kartu su visais konclagerių kankiniais teužtaria mus, kad Dievas išklausytų mūsų maldą už taiką pasaulyje. Šventoji Dvasia teįkvepia žmonijai taikių ketinimų, tepadeda dialogui nugalėti ginklų žvangesį, pagarba žmogui tebūnie keliama aukščiau šališkų interesų. Šventoji Dvasia, kuri yra vienybės laidas, teištiesina žmonių kelius, tepadeda visai žmonijos šeimai suprasti savo pašaukimą gyventi darnoje ir vienybėje,- kalbėjo popiežius Benediktas. (jm)