„Nesuprantamas europiečių nesvetingumas“

Taip skamba Marouno Lahhamo, Tuniso arkivyskupo, krikščionių ir musulmonų dialogui skirtos „Oasis fundacijos“ interneto svetainėje publikuoto straipsnio antraštė.

Nebuvo nieko panašaus nuo to laiko, kai Tunisas tapo Tunisu, o Libija tapo Libija. Tunisui dar neatsitiesus nuo savo politinio ir socialinio cunamio, kaimyninėje Libijoje prasidėjo niekieno nenuspėtas ginkluotas sukilimas, rašo Tuniso arkivyskupas.

Libijoje dirba apie tris milijonus užsieniečių. Užvirus konfliktui, prasidėjo masinis egzodas. Tuniso ir Libijos sieną kirto iki 300 000 visų tautybių asmenų: egiptiečių, tunisiečių, somaliečių, kinų, indų, pakistaniečių, daug kitų Afrikos valstybių piliečių. Ne visi spėjo patekti į jų šalių organizuotas evakuacijos akcijas, o kitų gimtosios valstybės neturėjo galimybės jas organizuoti.

Egzodas leido stebėti didingas solidarumo ir svetingumo scenas. Tuniso pasienio kaimelių gyventojai patys nešė pabėgėliams maisto ir vandens, netrukus atvyko humanitarinės nevyriausybinės organizacijos, tarp kurių ir Caritas savanoriai iš Prancūzijos, Kanados ir Libano. Atvyko taip pat „Raudonojo Kryžiaus“ ir „Raudonojo Pusmėnulio“ darbuotojai iš Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų. Visiems užteko palapinių ir maisto.

Katalikų Bažnyčia Tunise, nors ir labai maža, į pasienio ruožą ir palapinių kaimus pasiuntė kunigą ir tris vienuoles. Kunigas rūpinasi stovyklos katalikų sielovadiniais poreikiais, vienoje iš palapinių aukojo Velykų Mišias, moterys vienuolės, kartu su kitais savanoriais, gamino ir dalijo valgį, kartais net 10 000 žmonių. Italijos katalikų Bažnyčia parėmė Tuniso Caritas organizaciją.

Tačiau pagrindinė problema yra tokia: kiek tai dar tęsis? Susirėmimai Libijoje tęsiasi, nė viena pusė nesugeba įveikti kitos, tad žmonės gyvena visiškame neužtikrintume. Pasak vienuolių prie Tuniso sienos, čia vis dar yra likę apie tarp 4-5 tūkstančių pabėgėlių iš visos Afrikos ir Azijos šalių. Tolimesnių įvykių laukia patys pabėgėliai libiai, kuriuos galima suskirstyti į kelias grupes – turtingesni atskrido į Europą, kita dalis pasitraukė į pietų Tuniso rajonus, kur kai kurie turi giminaičių ar draugų, o kiti, apie 50 000, gyvena palapinėse. Vaikai buvo integruoti į mokyklas.

Tuo pat metu tūkstančiai tunisiečių atvyko į Lampedūzą, Italijos salą, su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis.

Nekalbu apie juridinę ar politinę reiškinio pusę, tai ne mano kompetencija, tačiau apie žmogišką pusę. Į Europą plaukia jauni bedarbiai. Turizmas teikė darbo 450 000 jaunuolių, kurie per vieną dieną neteko darbo, tuo pat metu padidėjus nesaugumui Tunise ir susilpnėjus sienų kontrolei, tęsia Tuniso arkivyskupas.

„Bandau mąstyti kaip tunisietis“, rašo ganytojas, pats kilęs iš Jordanijos: 20 000 tunisiečių atvyko į Europą, galbūt krizėje, bet vis tiek turtingą ir čia yra sutinkami su priešiškumu, nepasitenkinimu. Tuo tarpu į Tunisą, ne tokį turtingą kaip Europa, ką tik išėjusį iš sunkios politinės krizės, atvyko dešimt kartų daugiau, virš 200 000 asmenų ir buvo sutikti svetingai, dalinantis namais, mokyklomis, kasdiene duona. Tokia situacija Viduržemio jūros regione, kur svetingumas yra vertybė ir pareiga, yra paprasčiausiai nesuprantama. (rk)