Šeštasis Velykų sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. (Jn 14,15-21)

VILTIS SUNKUMUOSE

Būtų beprasmiška neigti, kad išgyvename sunkius laikus: sunkius tiek žmogiškąja, tiek krikščioniškąja prasme. Ateitis atrodo nuklota tamsių debesų, nuolat susiduriame su pavojumi matyti tiktai neigiamus dalykus ir tokios nuotaikos užkrečia net pačius tvirčiausius krikščionis. Idėjų ir pozicijų priešprieša dalija mus visus: į kairiuosius ir dešiniuosius, tikinčius ir ateistus, atrodytų, išnaudojame menkiausią progą, kad tik galėtume kuo nors skirtis nuo kitų. Tai, tikriausiai nėra labai bloga, tačiau tampa blogiu, jei tokiu būdu susipriešiname tarpusavyje.

Mūsų, katalikų, tarpe kronika irgi kelia sąmyšį, kai skaitome apie nesuprantamus poelgius tų, kurie pašaukti vesti kaimenę, o vietoje to negailestingai ją spaudžia. Tačiau, nežiūrint to, turime apmąstyti velykinę Evangeliją, kalbančią apie prisikėlimą, viltį, džiaugsmą ir atsivertimą…

Atrodo, kad Jėzaus žodžiai, ištarti prieš mirtį, buvo pasakyti šiomis dienomis. Išganytojas kalba labai aiškiai: dabartinis pasaulis jo nepažįsta, vadina žymiu praeities žmogumi, kai kas sako, jog jis buvo malonus pranašas, nesėkmingai, kaip ir dauguma pranašų, baigęs savo gyvenimą, tačiau Viešpats tvirtina, kad Jo mokiniai ir toliau Jį regį, pažįsta, skelbia, Jo klauso ir meldžiasi.

Todėl, kaip pirmąją dovaną savo įsibauginusiems mokiniams, Jėzus pažada Globėją, tai yra, pagalbininką, vadovą, užtarėją, kuris padės prisiminti Mokytojo žodžius ir teisingai matyti visą situaciją. Kaip tik tokios dovanos skubiai reikia mums, šių dienų krikščionims: pagalbos, kad sugebėtume į savo asmeninį likimą ir pasaulio istoriją žvelgti tikėjimo akimis. Taip viską vertinant, įvykiai matomi kitoje šviesoje, prasiplečia mūsų horizontai, net ir sunkumuose sugebame įžvelgti išganymo perspektyvą, suvokiame, kad kaip tik tokiame pasaulyje Dievas vykdo atpirkimo darbą.

Ši dovana yra esminė mūsų krikščioniškajai pasiuntinybei. Mokiniai kurie „mato“ Jėzų, kurie jaučia Jo buvimą, yra kviečiami taip pat savo gyvenimu skelbti naują gyvenimą, kuris realizuojamas išgelbėtųjų bendruomenėje, Bažnyčioje. Tokiu būdu patiriami sunkumai tampa išskirtine galimybe skelbimui ir atsivertimui. Kaip tik apie tai mums byloja apaštalo Pilypo veikla, apie kurią kalbama šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Jis, kilus žiauriam persekiojimui prieš tikinčiųjų bendruomenę, buvo priverstas bėgti į Samariją, visų pamirštą, eretišku vadinamą kraštą, kuris nepasidavė net paties Jėzaus kvietimui. Priverstinis pabėgimas tapo proga skelbti Evangeliją, atverčiant naujus mokinius į tikėjimą…

Sakyčiau, kad mes visi pernelyg dejuojame ir skundžiamės, kaip visi mūsų nemėgsta. Jei liautumės dejavę ir paprasčiausiai pradėtume elgtis taip, kaip dera Bažnyčiai, būtent džiugiai skelbti Jėzų Kristų, kalbėdami paprastai, prieinamai, dalydamiesi savo vidiniu džiaugsmu (kurio, galbūt, kartais ir pristingame), ko gero, irgi galėtume pasigirti Pilypo turėta patirtimi. Tačiau, moko mus Jėzus, tam būtina laikytis pagrindinės sąlygos: bet kokia kaina likti ištikimiems meilės įstatymui. Dabartiniais laikais tik šis įstatymas gali pramušti storą antikrikščioniškumo ir užkietėjusio klerikalizmo luobą mūsų visuomenėje.

Gyventi meilėje, neprarasti drąsos ir gilinti savo tikėjimą, – primena mums apaštalas Petras antrajame Mišių skaitinyje. Mūsų, Vakarų krikščionybė šiuo metu tarsi svyruoja tarp dviejų pavojingų kraštutinumų: pastangų grįžti prie uždarumo ir savęs priešpastatymo pasauliui, statant nenaudingas užtvaras kitaip mąstantiems, ir pavojaus pasiduoti emocijomis pagrįstam populiariam krikščioniškumui, kuris mato tik stebuklingus pasirodymus ir pamiršta tikėjimo paveldą. Mums būtina rasti vienybę tarp proto ir tikėjimo, tarp žinojimo ir dvasingumo. Tik vis labiau gilindamiesi į tikėjimo tiesas, suprasdami šventuosius tekstus, vaisingai ir su pasitikėjimu melsdamiesi mes turime galimybę duoti sau ir kitiems atsakymą apie tai, kur glūdi viso gyvenimo prasmė.

Taip mes paliudysime mumyse esančią viltį…

(Mons. Adolfas Grušas)