Birželio „Artuma“: apie pasaulio veidą gražinantį saiko jausmą
Šis birželis – mėnuo, turtingiausias metuose ne tik žiedų, bet ir liturginių švenčių,
kurių pirmoji – Šeštinės – yra ir Tėvo diena. „Artuma“ visada gręžiasi į šeimą, tad
tėčių šventė yra maloni proga prisiminti daugybės šventų dalykų išmokiusius tėvelius,
taip pat ir paskatinti juos, vyrus, būti tvirtais ramsčiais ir aktyviais piliečiais
sprendžiant šeimos politikos klausimus šalies mastu: išdrįsti įvardyti šeimos politikos
objektą įteisinant šeimos sąvoką; įteisinti principus, kuriais remiantis kiti kuriami
įstatymai nekenktų šeimai. Nes tėvo pavyzdys – labiausiai pamokantis, įsirėžiantis
atmintin.
Ne visų tėveliai tokie dvasios milžinai, kaip tremtį patyręs Juozas
Jakavonis iš Kasčiūnų. Apie tėvą, savo pavyzdžiu ir autoritetu ją išmokiusį darbštumo,
sąžiningumo, pareigos jausmo ir Tėvynės meilės, nuotaikingai pasakoja juo besididžiuojanti
dukra Angelė Jakavonytė-Rukštelienė, įtaigiai užkrečianti gerumu, pagarba Lietuvos
istorijos aktualinimui. Mums, skaitytojams, belieka pasidžiaugti jų kaip avilys dūzgiančia,
lankytojų pilna sodyba Dzūkijoje ir jos tėvelio Jakavonio ryžtingumu visą laisvalaikį
skirti besidomintiems Lietuvos istorija.
Turbūt nėra sutapimas, jog Antanas
Gailius, tardamas „Giriamąjį žodį“ „Auksinės lupos“ (svarbiausios ir kone vienintelės
redaktoriaus nuopelnams įvertinti Lietuvoje skiriamos premijos) laureatui Petrui Kimbriui,
prisimena dažnai iš jo girdėtą pamokymą, kad „vaikai nėra mūsų nuosavybė, kad jie
tik laikinai mums duota dovana“. Greta bičiulio bičiuliui ištarto pagiriamojo žodžio,
šiame numeryje publikuojamas ir dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės interviu su
garbiuoju (taip pat ir Šventojo Rašto!) Redaktoriumi.
Literatūrinį skaitytojų
žinių bagažą svariai papildys ir Česlovo Milošo biografijos apžvalga bei teksto ištrauka
– apie klasikus kalbėti niekada nevėlu, niekada negana, o juk 2011-ieji UNESCO yra
paskelbti šio Nobelio premijos laureato ir nuoširdaus krikščionio, beje, kilusio iš
Kėdainių krašto, metais; „paskutiniojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio“,
– kaip pats save yra pavadinęs.
Birželio „Artumoje“ darsyk prisiminsime Gailestingumo
metus pokalbyje su kun. Patrice’u Chocholskiu, Pasaulinio Dievo Gailestingumo kongreso
generaliniu sekretoriumi. Šis interviu – reakcingas ir optimizmą stiprinantis. Kalbėdamas
apie Lietuvą kaip apie mažą šalį, kun. Patrice‘as giliai įsitikinęs, jog turime didžiulį
dvasinį potencialą kurti pasitikėjimo aplinką ir tai įrodo Gailestingumo kongreso
pasisekimas Vilniuje. Jis tikina: „Apvaizda niekada neklysta – Lietuva tikrai turi
ypatingą pašaukimą ir misiją, kurią dar reikia atpažinti. Jūs gebate megzti dialogą
tuo metu, kai žmonija ieško atspirties.“
Kun. Danielius Dikevičius ištikimiesiems
„Artumos“ skaitytojams stengiasi paaiškinti Pakartoto Įstatymo knygoje užrašytą Mozės
atsisveikinimo kalbą, išskleisti jos gilesnę prasmę, slypinčią hebrajiškame tekste.
Anot Mozės, paklusti Dievo Įstatymui reiškia atlikti tris skirtingus veiksmus: klausytis,
daryti ir saugoti. O visas autentiškas Dievo žodžio svarstymas pasižymi vienu labai
svarbiu bruožu – saikingumu. „Nepridėkite nieko <...> ir neatimkite nieko <...>“ (Įst
4, 2). Nesupraskime pažodžiui, tačiau ir netransformuokime, nepagražinkime, – tai
būtų kelias, vedantis į religinį saikingumą ir… Pažadėtąją žemę.
Ko galėtume
siekti be saiko? Tik gera daryti! Tačiau psichologė Zita Vasiliauskaitė įspėja mus,
jog be saiko dirbdami ar šeimyniniam džiaugsmui ir poilsiui skirtoje namų erdvėje
besirūpindami darbo reikalais nekuriame sau gerovės. Priešingai, daugybę savo vertybių
statome į pavojų. Išsamiai aptarusi darboholizmą, autorė pateikia koncentruotą klausimyną
apie asmeninį dėmesingumo savo darbiniams interesams ir gyvenimo kokybės santykį,
padėsiantį skaitytojams būti sąžiningiems sau patiems ir atsakyti į opius klausimus.
Galbūt kai ką netgi paskatins koreguoti gyvenimo būdą?
Užsispyrėliškai nematantiems,
kuo žmogaus gyvenimui kenkia nuolatinis neturėjimas laiko – sau, savo vaikams ir artimiesiems,
turėtų pagelbėti Eglės Venslovaitės Šiliūnienės trumpa, bet taikli „Pasaka apie prarastą
laiką“. Apsigauname manydami, kad „šiuolaikiškai“ paskirstydami prioritetus (daugiau
dėmesio skirdami „pačiupinėjamoms vertybėms“, o ne bendravimo džiaugsmui ir tarpusavio
supratimui) visada spėsime „padėtį ištaisyti“. Vaikai jau suaugo ir paliko namus,
o regis, vos praėjusį birželį žadėjote kartu kelti inkilus...