Popiežiaus kalba Naujojo evangelizavimo tarybos sesijos dalyviams

Pirmadienio vidudienį Benediktas XVI audiencijoje priėmė pirmą kartą į plenarinę sesiją susirinkusius Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos narius ir bendradarbius. Dar nepraėjo nei metai nuo šios tarybos steigiamojo dokumento Ubicumque et semper paskelbimo 2010 metų rugsėjo 28 d.

Pasak Šventojo Tėvo, Naujojo evangelizavimo tarybos įsteigimas buvo būtinas atsakas į krikščioniško gyvenimo krizę, kuri pastebima daugelyje šalių, ypač turinčiose senas krikščioniškas šaknis. Džiugu, kad naujoji taryba jau pradeda darbą. Jos indėlis bus svarbus 2012 metų rudenį vyksiančiam Vyskupų sinodui, kuris šį kartą kalbės apie „naujo evangelizavimo ir krikščioniško tikėjimo perdavimo“ temą.

Terminas „naujasis evangelizavimas“, - kalbėjo popiežius, - išreiškia atnaujinto skelbimo būdo poreikį, ypač gyvenantiems smarkiai sekuliarizacijos pažymėtuose kraštuose. Evangelija visada yra naujas skelbimas apie Kristaus duotą išgelbėjimą, kad žmonija būtų įtraukta į Dievo slėpinį ir jo meilės gyvenimą, atvertų ją patikimai ir stipriai ateities vilčiai.

Pabrėžti, kad šiuo istoriniu metu Bažnyčia turi „naujai“ evangelizuoti, reiškia sustiprinti misijų veiklą, pilnai vykdant iš Viešpaties gautą siuntimą.

Vatikano II Susirinkimo tėvai toliaregiškai nuspėjo, kad dėl įvairių priežasčių visuomenė radikaliai pasikeis, sukurdama visiškai naują situaciją. Šiandien jų įžvalgos apie kultūrinius pokyčius jau gali būti lengvai patvirtintos.

Būtent ši pasikeitusi situacija, sukūrusi naujas sąlygas tikintiesiems, ir reikalauja apmąstyti kaip pagrįsti tikėjimo protingumą skirtingoje aplinkoje. Dabar patiriamos krikščioniško gyvenimo krizės bruožai yra Dievo išstūmimas iš asmenų gyvenimo, bendras abejingumas krikščioniškam tikėjimui, bandymas išstumti jį iš viešojo gyvenimo.

Praėjusiais dešimtmečiais dar buvo įmanoma įvardinti bendrą krikščionišką jauseną, vienijančią ištisas kartas, užaugusias pavėsyje tikėjimo, kuris teikė formą ir kultūrai. Šiandien, deja, stebima fragmentiškumo, skilimo drama, nebėra vienijančio pamato, dažnai nutinka taip, kad asmenys trokšta priklausyti Bažnyčiai, tačiau turi suformuotą pasaulėžiūrą, kuri sunkiai derinasi su tikėjimu.

Skelbti Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio Išgelbėtoją, šiandien atrodo sudėtingiau nei anksčiau. Tačiau mūsų užduotis išlieka tokia, kaip ir mūsų istorijos pradžioje. Pati misija nepakito, neturi keistis ir ta drąsa bei entuziazmas, su kuria veikė apaštalai ir pirmieji Kristaus mokiniai.

Šventoji Dvasia juos vedė ir šiandien ta pati Dvasia veda toliau. Nereikia manyti, kad ši vedimo ir evangelizavimo malonė baigėsi ir išseko su apaštalais.

Esama dinamiško tęstinumo tarp pirmųjų mokinių ir mūsų skelbimo, - sakė popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, amžiams bėgant Bažnyčia niekada nenustojo skelbti gelbstinčio Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio. Tačiau šiandien šiam skelbimui reikia naujo polėkio, kad galėtų įtikinti dažnai išsiblaškiusį ir abejingą mūsų laikų žmogų.

Reikia ieškoti naujų skelbimo kelių. Ir tiems, kurie lieka prisirišę prie krikščioniškų šaknų ir išgyvena nelengvą santykį su modernybe, reikia padėti suprasti, kad buvimas krikščionimi nėra koks drabužis, dėvimas privačiai ar tam tikromis progomis, tačiau kažkas gyvo ir visa apimančio, galinčio priimti viską, kas modernybėje yra gero.

Linkiu, kad šių dienų darbuose galėtumėte nubrėžti gaires projekto, galinčio padėti visai Bažnyčiai ir vietinėms Bažnyčioms naujojo evangelizavimo įsipareigojime, - audiencijos dalyviams kalbėjo Šventasis Tėvas, savo kalbos pabaigos priminęs dar vieną labai svarbų dalyką: žingsnis į žingsnį kartu su atnaujintu skelbimu turi eiti krikščioniško gyvenimo būdas. Juk evangelizuojama ir savo gyvenimu, Viešpačiui Jėzui ištikimo gyvenimo pavyzdžiu, trumpai tariant, šventumu, laisvu nuo šio pasaulio galių. (rk)