Romoje Grigaliaus universitete pristatyti konferencijos „Biologinė evoliucija – faktai ir teorijos“ aktai. Kardinolo Ravasi pastabos

2009 metais, mokslo pasauliui minint Čarlzo Darvino 200 metų gimimo ir 150 metų nuo jo svarbiausios knygos apie „Rūšių kilmę“ išleidimo sukaktis, buvo surengta daug konferencijų, Viena iš jų – popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, įvykusi 2009 metų kovo mėnesio pradžioje. Gegužės 27 dieną buvo pristatyti šios konferencijos darbai. Tarp pranešėjų buvo ir kardinolas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Štai kelios jo mintys.

Pasak kardinolo, mūsų laiko kolektyvinėje vaizduotėje Čarlzo Darvino figūra priklauso tai nedidelei grupei mąstytojų, mokslininkų, filosofų, kurie davė pradžią kultūrinei revoliucijai. Nors ne Darvinas sugalvojo terminą „evoliucija“, tačiau jis buvo pirmasis, pasiūlęs išbaigtą gyvūnų rūšių, tame tarpe ir žmogaus, kilmės viziją, naudojant natūralios atrankos ir prisitaikymo sąvokas. Toks jo paaiškinimas, be abejo, buvo revoliucinis ir jo vardas siejamas su Koperniku, Galilėjumi, net Froidu, trijų didelių mokslinių revoliucijų pradininkais, kurie, tam tikra prasme, „decentralizavo“ žmogų.

Konferencija apie evoliuciją Grigaliaus universitete, priminė kardinolas Ravasi, buvo surengta projekto STOQ rėmuose. Šį projektą, kuris skirtas teologijos ir mokslo dialogo – tarpininkaujant filosofijai – atnaujinimui, remia Popiežiškoji kultūros taryba.

Šios tarybos kompetencijai nepriklauso naujų mokslinių pasiūlymų biologinės evoliucijos lauke, beje, nuolatos kintančiame, vertinimas. Taipogi Tarybos uždavinys nėra pateikti teologinius vertinimus apie galimybę integruoti mokslines teorijas į religinę kūrinijos viziją.

Tačiau Popiežiškąją kultūros tarybą domina mokslinių teorijų kultūrinės pasekmės, jų poveikis mentalitetui ir kolektyvinei vaizduotei, bandant suprasti mechanizmus ir, kur įmanoma, koreguoti netikslumus.

Mūsų laikmečiui būdingas kultūrinis reiškinys yra tas faktas, kad daug asmenų mano, jog esama radikalaus nesuderinamumo tarp tikėjimo į Dievą Kūrėją ir mokslinės evoliucijos teorijos priėmimo, tarsi ši teorija padarytų beverte sukūrimo idėją arba atvirkščiai, su Pradžios knygos pasakojimais galima apsieiti be mokslinių teorijų apie gyvybės ir pasaulio pradžią.

Daug žmonių jaučiasi priversti padaryti dramatišką pasirinkimą tarp tikėjimo ir mokslo gyvybės ir žmogaus kilmės klausimu. Tokiu būdu patenka į tam tikrą pavojingos šizofrenijos būseną, savyje atskirdami tikėjimą ir mokslinę viziją, išmoktą studijų metu.

Tačiau kultūriniai pokyčiai neįvyksta kam nors paliepus. Skausminga „Galilėjaus bylos“ patirtis rodo, kaip sunku pakeisti tragiškos klaidos, įgijusios mito kategoriją, suvokimą. Nepaisant daugelio studijų ir pastangų, klaidų įvardinimo, dar tebėra daug žmonių, kurie mano, kad Galilėjus buvo pasmerktas laužui ar kad Bažnyčia yra mokslo priešė.

Darvino atveju – nei jo asmens, nei jo teorijos atžvilgiu - niekad nebuvo jokio pasmerkimo iš katalikų Bažnyčios pusės, tačiau daug žmonių iki šiol įsitikinę, kad Bažnyčia priešinasi šiai mokslinei teorijai. Žinoma, reikia skirti mokslinę teoriją ir materialistinę pseudo-metafiziką, kuri išvystoma remiantis kai kuriais tos teorijos teiginiais, tačiau pati jau nebėra mokslas. Būtent šiai natūralistinei metafizikai Bažnyčia priešpastato metafizinę sukūrimo idėją.

Reikia ieškoti būdų, - sakė kardinolas Ravasi, - kaip, kultūrinio švietimo bare, pristatyti harmoningą dieviško kūrimo viziją, pagal kurią gamta vystosi ir evoliucionuoja pagal jai Kūrėjo suteiktus dėsnius, siekiant tos „vieningos ir organiškos pažinimo sampratos“, kurios savo enciklikoje „Fides et Ratio“ prašė Jonas Paulius II. Dabar pristatomi konferencijos aktai yra indėlis šia kryptimi. (rk)